Sergėtoja

16 skyrius

Mano nemiga vėl sugrįžo. Akademijoje buvo paskelbtas gedulas. Tugui ir Revesai. Abejojau, ar Tugo mirtis būtų iškelta į paviršių, jei ne dar viena auka.

Gedulo proga nevyko pamokos. Amija salėje pakalbėjo apie atėjusį sunkų laikotarpį ir kad bus stiprinamos treniruotės. Jeigu Tugas būtų kilmingasis, akademija seniai būtų uždaryta.

Kambaryje man darės per slogu, todėl išsliūkinau į lauką. Man reikėjo gryno oro. Nesu tikra, kaip tai galėjo man padėti, bet ištisai sėdėti savo kambaryje nebegalėjau.

Patraukiau į ramiausią vietą tarp nugenėtų eglių, kur buvo suoliukai. Išlindus saulei mokiniai čia susirinkdavo mokytis arba vakarais poros išsliūkindavo susitikti. Šiuo metu ši vieta buvo vien tik man.

Visgi kvailai tikėjausi pabūti viena. Kadangi jau turėjau įprotį apsidaryti, ar niekas manęs neseka, atsisukau patikrinti. Tuo metu mano akys susidūrė su Kleo ryškiai žaliomis akimis. Sukandau dantis išplėsdama nosies šnerves.

-Ką tu čia veiki?- sumurmėjau malšindama išsigandusios širdies plakimą.- Dar šaipeisi iš manęs, kad tave persekioju.

Kleo šyptelėjo. Jis apėjo suolelį ir tada atsisėdo. Rodos, jis dairėsi.

-Tau nederėtų vaikščioti vienai,- pratarė jis.

-Aš ir nevaikštau prie akademijos vartų,- atkirtau.- Ir man nereikia tavo priežiūros. Tai aš tavo sergėtoja.

-Taip, taip,- giliai įkvėpė Kleo. Jis pakreipė lūpas žiūrėdamas į mane.- Ta sergėtojo ir kilmingojo pozicija kvaila, kad tik sergėtojas gali rūpintis kilminguoju. Jeigu norėsiu, tai ir rūpinsiuosi tavimi.

Kleo žodžiai privertė mano širdį praleisti vieną plakimą. Nutilau lyg mano burna būtų pilna vandens.

Norėjau išvengti vaikino žvilgsnio, bet akių mėtymas į šonus buvo dar baisiau. Visgi nejučia pajutau, kaip mano odą palietė vėsuma. Pakėliau akis į dangų tarsi tikėdamasi lietaus. Kažkas buvo ne taip. Susiraukiau žiūrėdama į besikeičiančius debesis. Dangus pradėjo niauktis, oras tikrai atvėso. Atrodo, telkėsi debesys, pranašaujantys audrą.

-Jauti?- paklausiau Kleo. Jis taip pat pakėlė galvą viršun.

-Na, turbūt lis.

-Ne. Tai kažkas kita.- Mane nupurtė drebulys. Jaučiau šaltas oro sroves slenkančias mano oda.

-Mums reikėtų grįžti į akademiją,- ištarė Kleo atsistodamas. Rodos, jis ir jis kažką pajuto.- Hile?

Tačiau aš negalėjau pajudėti iš vietos. Norėjau atsigręžti ir bėgti kuo greičiau į vidų, bet buvau lyg įsiurbta į žemę.

-Kas tai?- Kleo išplėtė akis žiūrėdamas į miško pusę.

Tai buvo tikrų tikriausias ir baisiausias košmaras. Nuo miško lėtai slinko juodi šešėliai.

Per magijos pamoką mokytoja pasakojo apie šį reiškinį. Tai pasiklydusios sielos, skirtos gąsdinti ir įbauginti. Labai seniai raganos jas iškviesdavo kaip priemonę apsisaugoti nuo vampyrų, taip pat ir nuo raudonųjų. Susidūrus su pasiklydusiomis sielomis galėjai amžinai likti įkalintas komoje, jos įlįsdavo į tavo galvą ir mintis paversdavo nesibaigiančiu košmaru. Niekada nemaniau, kad man teks pamatyti jas.

Turbūt sielas iškvietė Felas. Tai buvo jo kitas žingsnis. Turėjau trauktis ir gelbėtis, bet neįstengiau. Kleo laikėsi prie manęs. Abu jutome neapsakomą siaubą, tik aš buvau jo įkalinta.

-Hile!- pašaukė vaikinas. Girdėjau jį, tačiau negalėjau jam atsakyti. Mano kūną raižė aštrios adatos.

Staiga pajutau kaip šalčio vietą užima šiluma. Mano delnai įkaito. Jaučiau mėlynąją ugnį. Ji jau buvo pasiruošusi. Tai buvo ženklas, kad turiu tai sutrukdyti. Negalėjau padėti Gebenei, Dionui, jo draugui ir Teriui, bet sustabdysiu į košmarus įtraukiančias sielas. Nebuvau tikra dėl savo jėgų, tačiau jaučiau, kad mėlynoji ugnis man padės.