Sergėtoja

23.3 skyrius

Vos tik mes peržengėme akademijos teritoriją sudvejojau Omišos kvietimu. Sustojau už vartų suvokusi, kad mes ketiname eiti į neprognozuojamų raudonųjų knibždantį mišką.

-Omiša, ką tai reiškia?- paklausiau parodydama, kad daugiau nežengsiu nė žingsnio.

Kleo irgi sustojo šalia manęs. Merginai nieko kito neliko tik atsisukti į mus ir paaiškinti savo sumanymą.

-Tai tavo labui, Hile,- pasakė ji atsidusdama.- Mažiau klausinėk. Tavo kilmingasis būtent tai ir daro.

-Bet ar tu supranti, kad šiuo metu akademija vos ne iš visų pusių apsupta zombiškų Hinų, o miške siautėja raudonieji?- įbedžiau žvilgsnį į raganiūkštę. Štai ji ir vėl nepakenčiama.

-Mes ieškosime pagalbos,- trumpai paaiškino Omiša ir nusisuko.- Daugiau nieko neklausk. Turime mažai laiko.

-Gal ji teisi,- pažvelgė į mane Kleo, nors iš jo veido neatrodė, kad jis pats sutinka su tuo.

-Eime,- paragino atsigręždama Omiša. Pradėjome judėti paskui ją.- Be to, tau Hile, neprošal pademonstruoti savo patobulintus sugebėjimus. Nejau nesmalsu, ką dabar gali?

Ne, nelabai, piktai atkišau apatinę lūpą. Visgi manęs neėmė pyktis. Anaiptol, šiek tiek bijojau išbandyti savo naujai atgimusį gebėjimą. Tačiau taip pat nenorėjau atrodyti bailė prieš tą pasipūtėlę, kuri prisidėjo prie mano gyvybės išgelbėjimo. Gaila, kad nespėjau pakalbėti su Marla. Būčiau padėkojusi ir gal net paprašiusi padėti man su evoliucionavusiu elementu.

Įėjusi į mišką visų pirma pajaučiau šaltį. Drebulys nukrėtė mano kūną tarsi elektros šokas. Tačiau netrukus pajutau ir baimę. Artėjančios tamsos baimę.

Paslapčia žvilgtelėjau į Kleo. Vaikinas paėmė mano ledinę ranką ir spustelėjo. Maloni šiluma pasklido po mano kūną. Nuo tada, kai prabudau, neturėjau daug laiko pabūti šalia ar bent pakalbėti su Kleo. Tačiau, rodos, to nereikėjo. Tarp mudviejų nebuvo jokio plyšio, ryšys niekur nepradingo.

Dar paėję kelis žingsnius sustojome. Omiša atsisuko į mus tarsi laukdama, kad ką nors pasakysime.

-Jei sumanei surengti mums kokį pokštą, tai nelabai tinkamas metas,- pareiškė Kleo.- Omiša, čia nieko nėra.

-Nieko ir neturi būti.- Netikėtai mergina kreivai šyptelėjo ir iškėlė ranką. Tuo metu Kleo susirietė iš skausmo ir akimirksniu praradęs sąmonę pargriuvo ant žemės.

Išplėtusi akis puoliau prie Kleo, tačiau nepastebėjau iš kažkur išdygusios medžio šaknies ir pargriuvau. Tada netrukus iš po žemių pradėjo kilti ir kitos šaknys, kurios įkalino mane tarsi grotose.

Ir visa tai darė Omiša. Mergina iškėlusi rankas traukė į save aplinkos energiją, kuri buvo reikalinga kerams.

-Kas tau pasidarė?- sumišusi pralemenau. Pakraupusi pro tarpą žiūrėjau, kaip ji pakelia nematoma jėga Kleo kūną.

-Neleisiu tau, Hile, sutrukdyti Akimai,- tarė Omiša. Bandžiau jos akyse įžvelgti kokį pamišimą, tačiau ji tai darė savo sveiku protu.- Ji mane aplankė ir pažadėjo pasidalinti savo galiomis, jei padėsiu jai. Akima ragana, kaip ir aš. Negaliu praleisti tokios progos tapti galinga.

-Bet, Omiša, Hinai per ją viską sunaikins. Akima tavimi naudojasi, kaip padarė ir su Volisa.

Kad ir kaip Omiša manęs nemėgo, nesitikėjau jos tokio akibrokšto.

-Tai nesvarbu. Raganos atgims,- ištarė užtikrintai mergina.- Jos valdys pasaulį, kuris priklauso joms.

Sudėjau rankas prie šaknų grotų. Omiša kažką darė, kad negalėčiau iškviesti mėlynosios ugnies. Nepajėgiau susikaupti.