Sergėtoja

20.3 skyrius

Vampyro siela galėdavo pasenti tada, kai jis prarasdavo ką nors artimo. Tuomet jo vampyriška energija susilpnėdavo. Prisiminiau, kad panašų jausmą jaučiau, kai pirmą kartą buvau sutikusi Kleo senelę Apelę. Moteriškės vampyriška energija buvo tokia silpna, jog pamaniau, kad ji žmogus.

Sėdėjau šiuo metu ant tilto turėklų prie ežero. Vakarėjantis rudenio oras gėrėsi į mano plaučius, tačiau tai man jokio efekto nedarė. Jaučiausi daug blogiau nei bet kada. Visą savaitę, o gal ir daugiau, nieko burnoje neturėjau. Buvau sulysusi ir nusilpusi, vos panešiau savo pačios kaulus. Treniruotės man nepadėjo, nors stengiausi nenuvilti savo draugų ir rodyti ryžtą. Tačiau mano išsekimas jau buvo akivaizdus.

Palikau visus akademijoje, įskaitant ir neseniai grįžusį Kleo, kuriam visgi nepavyko įtikinti savo sesers aptarinėti gynybos veiksmų. Nebegalėjau klausytis jų balsų, mano galva tiesiog plyšo. Džiaugiausi, kad jie vis dar neprarado drąsos ir vilties, tačiau pati nebesuvokiau, kodėl taip stengiamės sutrukdyti Akimai. Gal iš tikro mes jau nieko negalėjome pakeisti? Gal toks likimas? Juk pasaulio pabaiga kažkada turi ateiti...

-Nesušalsi?

Krūptelėjusi atsisukau ir išvydau Volisą. Mergina atėjo viena. Ji buvo apsivilkusi šiltą striukę, o aš tik vieną megztinį. Tačiau nejaučiau, ar man šalta, ar šilta.

Papurčiau galvą nepratardama nė žodžio Volisai. Mergina priėjo arčiau manęs ir taip pat šoktelėjusi atsisėdo ant turėklų.

-Ji artėja.

Tai nuskambėjo ne kaip klausimas. Pažvelgiau į Volisą primerkdama akis tarsi norėčiau pamatyti šios merginos vidų. Man pasidarė smalsu, kaip ji jaučiasi. Mums abiem grėsė mirtis. Jei Akima pasinaudos ja kaip šaltiniu, Volisa pranyks kankinančios mirties gniaužtuose. Vyliausi, kad man kęsti neteks. Tikriausiai išnyksiu nė nespėjus pajusti savo geliamo kūno.

-Eime vidun, jau vėsta,- pasakiau, pajusdama nemalonius šiurpulius ant sprando. Rodos, vakaro žvarbus vėjas jau pasiekė mano kaulus.

Volisa pritardama man linktelėjo. Tačiau mums nespėjus nė įžengti į akademijos vidų, ji sustojo paliesdama mano ranką.

-Tu eik, aš tuoj. Kozas turėtų kažkur čia būti,- pasakė ji ir nusišypsodama pasuko į kitą pusę.

Žinoma, buvo kvaila paleisti Volisą vieną, bet pasitikėjau Kozu. Vyrukas dėl jos padarytų bet ką, tik svarbiausia, kad greičiau ji jį surastų.

Įėjusi į šiluma dvelkiančią akademiją, patraukiau link valgyklos, kur buvo susirinkę daugelis mokinių, tarp jų ir mano draugai. Šį vakarą akademijoje ypatinga vakarienė - raganų atminimui paminėti. Šiek tiek ironiška švęsti tokią dieną, kai mus ruošiasi pulti sena lyg pasaulis ragana, tačiau tai buvo vienintelis vampyrų švenčiamas paminėjimas, nesusijęs su jais.

Valgyklos stalai buvo sudėti eilėmis, o nuo jų sklido maisto kvapas. Deja, jis manęs visai neviliojo. Žvelgiau į patiekalus tarsi jie būtų pagaminti iš kirmėlių ir šliužų.

-Hile, jau manėm, kad nesugrįši pas mus,- linksmai tarė nusišypsodama Promė. Ji pamatė mane pirmoji, tad iškart padarė vietos prisėsti man.- Pasirodo, Volisa sakė tiesą, kad parves tave. O, beje, kur ji?

Atsisėdau prie vaišėmis nukrauto stalo ir jau žiojausi pasakyti, jog Volisa išėjo pas Kozą, tačiau tuo metu mano širdis nusirito į kulnus, o gerklė užšalo lyg būčiau suvalgiusi ledą. Kozas sėdėjo prie stalo. Priešais mane. Žvelgiau į jį sukaustytu žvilgsniu. Vaikinas pamatė mano reakciją ir suraukė antakius.

-Kur Volisa?- jo garsus balsas sugrąžino mane į realybę.

Iš mano veido išraiškos jau buvo galima suprasti, kad kažkas negerai. Tačiau nieko nesakydama staigiai pašokau iš savo vietos ir vengdama susidurti su kitais, esančiais valgykloje, išpuoliau laukan. Sustojau atsidūrusi lauke ir su didžiule baime dairiausi stengdamasi kur nors išvysti Volisą.

-Ji turi būti čia... Jai nieko nenutiko... Ji kažkur čia...- vapėjau lyg maldą šiuos žodžius, kurie iš tikro neturėjo jokio poveikio. Tai jau vyko. Akima tikrai buvo čia.

Mačiau, kaip Kozas pasivertė į juodą vilką. Jis uodė Volisos pėdsakus. Kleo atbėgęs atsistojo šalia manęs, netoliese buvo ir Dionas su Omiša, kuri užvertusi galvą į tamsų dangų kažką šnibždėjo.

Man nereikėjo paleisti Volisos. Tankiai kvėpuodama sukinėjausi aplinkui, tuomet pradėjau bėgti į tą pusę, kur mačiau nueinančią merginą.

Tačiau jau buvo per vėlu.

Išvydau ją prie skulptūrų. Ji vilkėjo ilgą baltą prie kūno prigludusią suknelę, basomis kojomis lietė rasotą šlapią žolę, o jos ilgi ugniniai plaukai plaikstėsi tarsi pagauti vėjo. Akima atrodė nežemiška. Jos akys degė ugnimi, o veidas buvo išpuoštas raudonomis tatuiruotėmis. Ragana stovėjo priešais į aplinką nereaguojančią Volisą, ištiesusi delną tarsi norėtų užhipnotizuoti.

Nė vienas iš mūsų negalėjome priartėti prie Volisos. Ji ir Akima buvo atskirta nuo mūsų ratu, kuriuo palei pažeme plaikstėsi karštos ir nuodingos liepsnos.

-Volisa!- šūktelėjau išeidama į priekį. Priėjau prie pat rato. Norėjau jį peržengti, tačiau pajutau, kaip stingdanti jėga atstumia mane atgal.- Volisa, nepasiduok jai!

Mane išgirdusi Akima pasuko galvą. Jos bevyzdės akys regėjo mane, tačiau ragana ir toliau užsiėmė savais darbais. Neturėjau jokios galimybės jai sutrukdyti.

Akima pridėjo savo delną prie Volisos kaktos. Netikėtai merginos rankose pasirodė ugnis. Mačiau, kaip ji sukanda dantis iš skausmo, tačiau raganos burtai jai neleido pajudėti.

Volisa kentėjo, ugnis kilo jos rankomis aukštyn, o Akima gėrė į save jos energija. Raganos kūną išvagojo ugnies linijos, kurios netrukus pavirto į tatuiruotes. Matydama tai ir negalėdama nieko padaryti suvokiau, kad jaučiu tą patį, ką ir Volisa. Mano akyse pradėjo kauptis ašarų krislai, kurie nekontroliuojamai slydo skruostais. Sustabdžiusi kvėpavimą žvelgiau į merdėjančią merginą. Ji buvo tokia trapi, kad ugnies liepsnos ją tiesiog valgė.

-Volisa,- ištariau gergždžiančiu balsu. Mano gerklėje buvo sausa tarsi dykumoje.

Tuo tarpu Akima pradėjo švytėti. Ją gaubė liepsnos. Ragana atsitraukė nuo gyvybę prarandančios Volisos ir blykstelėjus ryškiai šviesiai ji pradingo.

Vos tik užburtasis ratas pradingo keturpėsčia pripuoliau prie gulinčios Volisos. Merginos akys buvo išplėstos, o jos rankos ir veidas žaizdotas nuo ugnies.

-Atleisk man,- sušnibždėjau sukūkčiodama. Burnoje jaučiau sūrų skonį.- Aš nespėjau, atleisk man...

Volisa išleido sunkų atodūsį. Ji primerkė akis ir pažiūrėjusi į mane išspaudė šypseną.

-Tu pati geriausia draugė, kokią tik esu turėjusi, Hile,- sukrenkštė ji. Suspaudžiau jos ranką.- Tavo širdyje slepiasi nepaprasta galia... Žinau, kad tau pavyks... Tu tikrai esi mūsų gelbėtoja...

Su šiais paskutiniais sakiniais Volisa užsimerkė. Rydama ašaras pasilenkiau prie jos ir paskutinį kartą apkabinau. Netrukus pajutau rankas ant savo peties. Prie manęs buvo pritūpęs Kleo. Jis patraukė mane, tada atsisukau ir įsikniaubiau į jo glėbį valydamasi ašaras. Tuo tarpu Kozas lėtai priėjo prie Volisos. Jo veidas buvo sustingęs, o akyse vyravo tuštuma. Jis parklupo ir virpančiomis rankomis palietė merginos veidą. Tada padėjo galvą ant jos krūtinės ir suriko ne savo balsu.

Tą akimirką mano jausmai iškilo į paviršių lyg prasiveržęs ugnikalnis. Jaučiau sielvartą ir begalinį skausmą, kuris pažadino manyje troškimą kovoti. Manyje dar buvo galios. Atkeršysiu už Volisą ir apsaugosiu tuos, kuriuos myliu.