Sergėtoja

15.2 skyrius

Jie visi nuo pat ryto sėdėjo mano nedideliame kambaryje. Kleo, Promė, Melijana ir Teris su Ana. Kažką aptarinėjo, diskutavo ir vis žvilgčiojo į mane, sėdinčią prie lango. Man dabar niekas nerūpėjo. Norėjau, kad jie visi išeitų, o aš galėčiau pasislėpti pataluose.

Pajutau, kaip prie manęs priėjo Promė. Ji tikriausiai norėjo klausti, ar man viskas gerai, bet aš jai neleidau prabildama pirmesnė.

-Kur Aleksas?

Mergina atsiduso ir pažiūrėjo pro langą tarsi bandydama suprasti, ką aš ten matau.

-Susipykau su juo. Aleksas... Jis jau Navino įtakoje,- galiausiai ištarė Promė.

Supratau, kad jai sunku, bet niekaip negalėjau jos paguosti. Mano jausmai ir emocijos išnyko kartu su mėlynąja ugnimi. Būsena, kuri buvo apnikusi mane, atskleidė mano pasidavimą.

-Reikia tą Naviną priremti prie sienos,- išgirdau Terio pasiūlymą.-Dabar, kai esame atsparūs jo įtaigai, jis nieko negali mums padaryti.

-Kvailystė, tai ne taip paprasta,- sumurmėjau. Mano balse nuskambėjo pašaipa.

Visų žvilgsniai nukrypo į mane. Nuo to laiko, kai susirinko mano kambaryje, dar nebuvau pratarusi nė žodžio.

-Ką turi omeny? Tu kažką žinai, Hile?- sukluso Ana.

Norėjau jiems pasakyti. Norėjau viską papasakoti, tačiau neįstengiau. Neištarti žodžiai taip ir pakibdavo mano gerklėje.

-Aš negaliu,- nuleidau galvą.- Navinas...

Tik tiek teįstengiau pasakyti. Jie tylėjo supratę, jog mane užkalbėjo raudonasis.

-Nurausiu jam galvą,- įpykęs pasakė Kleo ir greitai atsistojo.

Spėjau jį sulaikyti už rankos. Nieko nesakydama papurčiau galvą. Vaikinas žiūrėjo į mane, kol jo žvilgsnis atšilo, ir jis pagaliau atsisėdo. Visgi mano rankos nepaleido. Gaila, kad nieko nejaučiau. Jokio virpesio krūtinėje ar karščio bangos, kuri priversdavo įkaisti mano veidą. Manyje plytėjo tik tuštuma ir begalinis skausmas, tarsi viduje man trūktų oro. Visą mano kūną buvo sukaustęs šaltis, kuris smelkėsi į širdį. Atrodė lyg ji plaktų vis lėčiau.

-Tada reikia kalbėtis su Amija,- pareiškė Ana lyg vesdama visus į kovą.

Toks buvo jų sprendimas. Visi, neskaitant manęs, tam pritarė. Kitos išeities nebuvo. Jie pradėjo tartis, kuris eis. Kleo pasisiūlė pirmasis.

-Aš pasikalbėsiu su Amija,- tariau atsistodama ir paleisdama Kleo ranką. Vaikinas nerimastingai suraukęs kaktą žvelgė į mane.

-Ką tu jai pasakysi?- paklausė Teris.- Juk Navinas tave užkalbėjo.

-Pasakysiu, ką galiu,- tvirtai atsakiau ir nė neatsisukusi išėjau iš kambario.

Žinojau, ką reikia daryti. Vyliausi, kad ir Amija žinos.

.

Pasibeldžiau į direktorės Amijos kabineto duris. Nežinojau, ar ji šiuo metu ten, bet išgirdau leidimą užeiti.

Pravėriau duris ir įėjau. Direktorė nepakėlė galvos. Ji kažką įnirtingai rašė.

-Norėjai ko nors?- paklausė ji.

Akimirkai pajutau dūrimą į paširdžius. Man užgniaužė kvapą. Turėjau kvėpuoti lėtai, kad neuždusčiau.

-Taip. Man įdomu, kada vėl bus elementų pamokos.

Sulėtinau kvėpavimą. Kažkodėl man darėsi nejauku šiame kabinete. Čia buvo ankšta kaip niekada, sienos tarsi veržė mano plaučius. Atrodė, kad man užėjo panikos ataka.