Sergėtoja

1.3 skyrius (3 dalis)

Nekenčiau mokslų metų pradžios. Tas niekam tikęs jausmas, kad kiti praleido atostogas kur kas smagiau nei aš, tiesiog žlugdė. Tačiau viskas tam tikra prasme turi ir savų pliusų.

Rodos, liko tik vieneri metai akademijoje, tačiau ką gali žinoti, kas nutiks per tą laiką. Šv. Apolonės akademiją išgelbėjau jau, galima sakyti, du kartus, o mano gyvenimas pagaliau vėl pradėjo tekėti sena vaga. Paslapčia vyliausi, kad daugiau akademijai ar vampyrų pasauliui nekils joks pavojus, ir tai leis man ramiai užbaigti mokslo metus.

Košmarai visiems baigėsi, raudonieji jau nebelindo į mūsų teritoriją, o aš ir vėl buvau paprasta, mažai kam matoma mergina.

Vasara buvo tas metas, kai daugelis pamiršo mano žygdarbius. Aišku, vampyrų taryba sužinojo apie mane, vampyrės ir žmogaus mišinį (Amija, beje, įdėjo labai daug pastangų, kad viskas praeitų ramiai), tačiau praėjus kelių savaičių susirinkimams taryba nusprendė, kad nėra reikalo aiškintis ir į tai veltis. Juk sunaikinau Felastrėjų, kol beveik visa akademija buvo po vampyrų demono įtaigos ir taryba liko nuošalėje nepasirūpindama apsauga. Taigi galėjau ramiai leisti vasarą pas Orterą. Kaip ir visada.

Tačiau tikriausiai niekada negalėsiu visiškai atsipalaiduoti. Vieną kartą susidūrus su pavojumi, kuris vos tavęs nepražudo, neįmanoma visko pamiršti. Visada atrodys, kad tai dar ne pabaiga.

~~~

Laukiau Promės traukinių stotyje. Ir vėl. Su imbierinių sausainių maišeliu. Aplinkui sukiojosi daug žmonių. Daug kas grįžo iš atostogų, kiti vyko jau į darbus. Jų veidų minos buvo laimingos, o stotyje kartais nuaidėdavo ir džiaugsmo šūksniai. O aš vėl kaip visada. Paniurusi, norinti kuo greičiau dingti iš čia.

Priekyje pamačiau ateinančią Promę. Mano nuostabai, ji buvo tik su vienu lagaminu. Tuo pačiu, su kuriuo ji ir išvyko.

-Pagaliau,- suaimanavo draugė apkabindama mane. Ji iškart pačiupo sausainių maišelį man iš rankų.- Noriu į savo lovą. Traukinyje buvo taip nepatogu.

Pasiilgau Promės nusiskundimų dėl tobulų atostogų.

-Gerai,- nusišypsojau.- Eime į mašiną ir vos tik grįšime galėsi pailsėti.

Promė kramsnodama sausainį mirktelėjo.

Kol važiavome į akademiją, draugė visą kelią tylėjo. Tai išties buvo neįtikėtina, bet tikriausiai ji labai pavargo. Net pastebėjau, kad buvo visiškai nepasidažiusi.

-Tai kas ten nutiko?- pasiteiravau. Jos elgesys buvo pernelyg keistas, kad nekreipčiau dėmesio ir mėgaučiausi tyla.

-Tėvai manimi nepatenkinti,- ištarė ji, atlošdama galvą.

Nustebusi žvilgtelėjau į ją. Ką jau ką, bet Promės tėvai, kiek žinojau, ją laikė auksine mergaite. Todėl ji ir leisdavo jų pinigus su pasididžiavimu.

-Kodėl?- nuoširdžiai paklausiau. Mano vasara buvo tokia nuobodi, kad mielai norėjau paklausyti Promės problemų. Rodos, šį kartą jos buvo rimtesnės nei tik nusiskundimai dėl atostogų.

-Visą vasarą jie mane privertė treniruotis,- pradėjo pasakoti Promė. Jos balsas buvo paniuręs.- Bet ne tai baisiausia. Aš stengiausi, parodžiau jiems, ką sugebu, kad galiu apsaugoti Melijaną ir kad esu pakankamai stipri. Juk bene geriausius rezultatus surinkau iš sergėtojų testavimo. O jie... Mano tėvai vis tiek sako, jog dar nesu pasirengusi ir akademijoje tik švaistau laiką.

Tylėdama stebėjau Promę iš šalies. Nežinojau, ką pasakyti. Pati tokios situacijos niekada neturėjau, be to, iš Promės pasakojimų atrodė, kad jos tėvai buvo labai supratingi ir didžiavosi savo dukra. Tačiau galėjo būti ir tai, jog juos pasiekė žinios dėl akademijos puolimų. Taryba buvo įpareigota informuoti visus tėvus. Visgi nei vieni tėvai neatsisakė uždrausti savo vaikams toliau mokytis Šv. Apolonės akademijoje. Kaip tik mūsų akademija tapo labiau prestižinė. Buvo sustiprintos treniruotės, taip pat atsirado naujos, kuriose privalėjo dalyvauti visi vampyrai, nepaisant, ar jie sergėtojai, ar kilmingieji.

-Na, juk tavo tėvai geriausi sergėtojai,- bandžiau paguosti draugę.- Jie nori, kad ir tu tokia būtum. Visi tėvai trokšta didžiuotis savo vaikais. Įsivaizduoji, kaip jie išgyvena, kai tu esi tiek toli nuo jų?

Promė atsisuko į mane ir pažiūrėjo primerkusi vieną akį.

-Juk supranti, kad tai ne kokia paguoda.

-Gerai, jau gerai,- atsidusau.- Tylėsiu ir leisiu tau dūsauti dėl savo griežtų tėvų.

-Atsiprašau,- netikėtai ištarė Promė.- Tu pati geriausia draugė. Esi teisi, turiu suprasti savo tėvus ir vertinti jų rūpinimąsi, kol juos turiu.

Atsisukau į ją. Mergina šypsojosi, bet atrodė, kad tuoj apsiverks. Staiga ji mane apkabino ir taip suspaudė, kad man net trošku pasidarė.

-Ei, nežudyk dar manęs,- išspaudžiau.

Draugė manęs nepaleido iki pat mūsų kambario. Laikėsi įsikibusi man į parankę ir vis atsiprašinėjo, kad užkrovė mane savo kvailomis problemomis. Neturėjau tėvų ir net neturėjau galimybės pajusti, ką reiškia, kai tavimi rūpinasi, tačiau niekada neėmiau to į galvą. Turėjau prisitaikyti.

-Ei, o kur Kleo?- staiga sustabdė mane Promė vos tik spėjau peržengti kambario slenkstį.

-Kaip matai jis dar negrįžo,- pasakiau ir nuėjau prie savo lovos. Nemeluosiu, kad kasdien juntu labai didelę trauką jai.

-Tu vis dar pyksti ant jo?- Promė įjungė savo smalsumo būseną.

-Oi, ne,- papurčiau galvą.- Tiesiog noriu, kad jis suprastų, jog žiauriai susimovė.

Iš tikro viskas su Kleo buvo gerai. Tik tiek, kad per jį nuėjo vėjais mano atostogos su Prome. Ir, aišku, čia įsikišo ir Kleo brolis Hamusas.

-Na, nelabai žinau, kas įvyko Palerų rūmuose,- gūžtelėjo pečiais draugė,- bet tikiuosi, kad tai susitvarkys.

Prieš pat išvažiuojant Promei į Graikiją (kur turėjau ir aš ten būti) Kleo sužinojo, jog jo neva geriausias draugas Vesijus rengia savo rūmuose vakarėlį. Vasaros pradžia, nuostabus šiltas oras ir dar nuostabesni vakarai. Kad ir kaip norėjau ruoštis kelionei su Prome, visgi Kleo mane įkalbėjo - Promė vis tiek vyks tik už kelių dienų, bus dar laiko pasiruošti.

Važiavau į Palerų rūmus kaip sergėtoja. Akylai stebėjau kiekvieną teritorijos užkaborį ir galima sakyti smagiai praleidau laiką, vaikščiodama iš vieno kampo į kitą, kol Kleo siautėjo su savo draugais.

Ir tada į rūmus atsivilko Hamusas. Jis pradėjo šaukti, kad mus puola raudonieji. Aišku, tuoj kilo sąmyšis, ir tik aš buvau vienintelė, kuri nepatikėjo. Tačiau Hamuso nuraminti buvo neįmanoma. Tada neiškentusi paleidau mėlynąją ugnį tiesiai į jo kojas. Žinoma, elgiausi taip kvailai, kad jau kvailiau nebeįmanoma. Vakarėlis buvo sugadintas. Likau kvaišos vietoje, o Vesijus su savo sergėtoju stojo ginti Hamuso pusės. Šis žiūrėjo į mane deginančiu žvilgsniu, kuris reiškė, kad dabar mano gyvenimas nebetruks ilgai. Tačiau aš visai nenusileidau. Pasakiau, kad jei reikės, ir vėl paleisiu į jį mėlynąją ugnį.

Buvau įklimpusi ne juokais. Niekas dar nežinojo, kokia bausmė laukia sužeidus ar pasikėsinus į grynakraujį. Ir viskas būtų buvę gerai - juk Hamuso aš nesužeidžiau. Bet viską sudirbo Kleo. Jis visą tą laiką buvo kažkur prapuolęs ir neatėjo padėti man apsiginti. Taigi Amija sužinojo, ką aš pridirbau. Ir tai pasakė visai ne Hamusas ar Vesijus, o Kleo.

Amija manęs neišleido iš akademijos, gavau kambario areštą ir dar visą vasarą turėjau šluostyti klases. Aišku, Kleo, kaip ir kiti kilmingieji, išvyko privalomų atostogų ir paliko mane vieną. Vaikinas galiausiai susivokė išvykimo dieną, kad kažką ne taip padarė, bet jau buvo per vėlu ką nors pakeisti.

O dabar aš laukiau jo sugrįžtančio. Per atsitiktinumą išgirdau, kaip Vesijus ir Tomijus kalbėjosi būtent apie tai, kas tada nutiko Palerų rūmuose. Taip ir sužinojau visą tiesą. Tačiau visų pirma norėjau gerokai pakankinti Kleo. Surezgiau jam keršto planą. Niekas taip lengvai nesusidoros su Hilerija Von Vestorn.