Sergėtoja

24.3 skyrius

Į akademiją parlėkiau kaip viesulas. Dionas vos spėjo su manimi. Jo veide vis dar tebebuvo sumišimas, kai pasakiau jam, jog Omiša mus išdavė.

-Kur Amija?- laksčiau iš vieno koridoriaus į kitą.- Po velnių, kur ji?

Mano kūnas tiesiog kaito nuo noro gerai įkrėsti tai prakeiktai raganiūkštei. Ji pagrobė Kleo. Tai neįtikėtina. Kai aš vėl pilnai savimi, ji nušvilpė mano kilmingąjį man iš panosės. Norėjau pajusti Kleo buvimą šalia savęs, kuris kaip senais gerais laikais varė mane iš proto, o svarbiausia kartu leistis į kovą prieš Akimą.

-Kur visi prašapo?!- nekantravau. Mane buvo užvaldžiusi tokia energija persipynusi su įtūžiu, kad turėjau susilaikyti neišdaužiusi akademijos langų.

-Nurimk, Hile.- Sugavo mane už pečių Dionas. Dabar žiūrėdama į jį visiškai nieko nejaučiau. Tikriausiai tarp mudviejų susidarę keisti santykiai pagaliau nublanko ir grįžo į senas vėžes.- Jeigu darysi ką nors gerai neapgalvojusi, tau nepavyks.

-Bet Kleo gresia pavojus,- numykiau. Norėjau sulįsti į grindis ir prasikasti tunelį iki Kleo, kad ir kur jis be būtų.

-Kas čia vyksta?- suklususi pasiteiravo pagaliau atsiradusi direktorė. Šalia jos buvo Klemensija ir trenerė Bolvel. Tik jos čia ir reikėjo.

-Omiša,- pradėjau mindžikuoti vietoje.- Ji išdavė mus, paėmė Kleo į nelaisvę ir tikriausiai dabar gabena pas Akimą.

Amija nutaisiusi nuostabos kupiną veidą žvilgtelėjo tai į mane, tai į Dioną. Vaikinas tuoj pat patvirtino tai savo pasakojimu, kaip ištraukė mane iš šaknų kalėjimo. Tik jis neužsiminė apie keistą susikalbėjimą su raudonaisiais. Taip, palikime tai kol kas kaip atsarginį planą. Neaišku, ar tikrai galime pasitikėti šiais itin neprognozuojamais padarais.

-Privalau jį surasti,- jaučiau, kaip man prasideda panikos priepuolis. Sergėtojos instinktai draskė mano kūną.

-Iš akademijos teritorijos tu niekur neisi,- griežtai pasakė trenerė Bolvel. Nenoromis mane aplankė prisiminimai, kad panašią situaciją jau kartą teko išgyventi.

-Kariai ir sergėtojai jau vyksta į Akimos buvimo vietą,- ramiai, lyg ir paguodžiančiai tarė Klemensija.- Ragana Marla pasinaudojusi savo burtais nustatė, kur šiuo metu Akima.

-Aš irgi sergėtoja. Kleo Etelero. Vaikino, kurį Akima nužudys taip pat, kaip ir Volisą,- pasakiau aiškiai.

Klemensijos veidas sutrūkčiojo. Smogiau jai didžiule skausmo banga, tačiau tokia buvo tiesa.

-Visi mokiniai lieka čia, jei atsigautų Hinai arba mus vėl pultų sparnuotieji demonai. Be to, Hile, tu ką tik pabudai iš dviejų savaičių komos. Nesi dar visiškai atsigavusi.- Amijos žodis buvo paskutinis. Bet, žinoma. Jie siunčia visą kariuomenę vienai raganai, o vargšus mokinius palieka su šimtu galingų dievų ir galimų jų augintinių - demonų.

-Aš jau atsigavusi,- paprieštaravau.- Man tereikia panaudoti savo elementą ir...

-Nesvarbu, kad taryba suteikė tau Mėlynosios sergėtojos titulą, tu vis dar esi mokinė,- nukirto Bolvel.- Tad privalai klausyti vyresniųjų nurodymų. Ruoškis su kitais mokiniais ir padėk apginti akademiją.

Sugniaužiau kumščius įpykusi. Mokinė. Kažkodėl nei Felastrėjui, nei tūkstančio metų senumo raganai tai nerūpėjo.

-Aš reikalinga Kleo,- nepasidaviau.- Negalėjau išgelbėti Volisos, bet padarysiu viską, kad sustabdyčiau Akimą. Ne be reikalo mėlynoji ugnis nemirė kartu su manimi. Ji mane išgydė, kad kovočiau.

-Nejuokink, mergaite,- įrėmė piktą žvilgsnį į mane trenerė ir papurtė galvą.- Su tavimi visada sunku susikalbėti, bet tu vis dar nesupranti, kad negali vaidinti didvyrės. Akima nėra vampyrų demonas, o tu net nežinai, ar gali pilnai valdyti savo elementą. Kas bus, jei reikiamu momentu sustingsi suvokdama, kad negali nieko padaryti?