Sergėtoja

2 skyrius

Po naujokų kilmingųjų sutikimo laukė geriausia dalis. Keturios merginos, susėdusios valgykloje prie stalo, ėmė aptarinėti naujokus. O ką gi daugiau daryti be maisto valgymo, kai akademijoje vyksta tokie dalykai.

-Man patiko šitas šviesiaplaukis...- Pešė (jos pilnas vardas Pešėnoja, kurį jai nežinia dėl kokios priežasties davė jos tėvai) bandė atsiminti ir staiga spragtelėjo pirštais.- Vesijus, jo vardas Vesijus. Jis toks gražus, - sučiulbėjo ji užsisvajodama. Jau nebuvo neįprasta, kad ši mergina itin atvirai reikšdavo jausmus ir emocijas.

-Taip, bet tau iki jo toli, - tarė Korenė pakeldama smakrą. Šiuo metu ji nekreipė į mane dėmesio. Mes dažnai sėdėdavome prie vieno stalo, bet tik todėl, kad ji buvo gera Pešės draugė.

-Na ir kas, juk jis dar nepaveldėjo sosto, galima jį kabinti,- nusijuokė Promė.

-Reikėtų bandyti,- Pešės akys blykstelėjo. Atrodė, kad įsijungė jos bernų medžiojimo instinktas.- Bet jis yra draugas to iš Etelerų šeimos...to, kaip jis ten...- mergina prisimerkė,- Kleo, taip Kleo.

Kleo. Vardas pakibo man ant liežuvio.

-Kaip manote, kaip jis čia pateko?- paklausė pakreipdama galvą Promė.- Juk Etelerai pagarsėję sužvėrėjimu ir žmonių žudymu. Nejaugi taryba tai praleidžia pro akis?

-Žinoma, kad tarybai tai nesvarbu,- atsakiau sausai.- Jei šeima įtakinga, visos tamsios paslaptys taip ir lieka tamsoje.

-Ak, bet ir jis gražuoliukas,- sumirksėjo Pešė atsidusdama.- Galėčiau ir pamiršti faktą, kad jis Eteleras.

-Kad ir kaip būtų, tai ne mūsų nosiai,- pasakė Promė ir palinko arčiau išsišiepdama.- Dabar svarbiausia, kad netrukus įvyks sergėtojų įšventinimas.

Norėjau daugiau iškapstyti, kaip Eteleras papuolė į Šv. Apolonės akademiją, tačiau merginos jau pametė šią mintį ir pradėjo kalbėti apie įšventinimą. Atsirėmiau į kėdės atlošą ir panirau į savo apmąstymus. Priešais save vis dar mačiau tas žalias grėsmingas akis.

~~~

Tavęs laukia svarbi diena... Pagaliau sužinosi, kas esi iš tiesų...

Staiga pabudau nuo keisto sapno. Mano širdis plėšėsi lauk iš krūtinės. Sapne regėjau mamą. Nors jos veidas man jau buvo išblėsęs iš atminties, dabar prisiminiau jos išvaizdą. Trumpi rudi plaukai, žaliai pilkos akys. Ji stovėjo priešais mane kažkur viduryje miško ir šnibždėjo, kad pagaliau sužinosiu, kas esu iš tiesų. Jos žodžiai vis dar sukosi mano galvoje. Net atrodė, kad girdžiu jos balsą, kuris privertė manęs jos pasiilgti.

Pažvelgiau pro langą ir išlipau iš lovos, tada šiek tiek jį atsidariusi įkvėpiau gaivaus oro. Akademijos kiemą apšvietė mėnulis. Man reikėjo pravalyti galvą. Tikriausiai tas sergėtojų įšventinimas paveikė ir mane. Nebuvau apdovanota tatuiruote, bet greičiausiai dėl to, kad nebuvau normali vampyrė. Neturėjau ilčių, buvau lėtesnė ir silpnesnė nei kiti, bei valdžiau mėlynosios ugnies elementą, kas buvo labai reta. Taigi manęs negalėjo priskirti jokiai rūšiai, buvau tiesiog neaiški vampyrė, kurią paliko akademijoje dar kūdikį.

Pamažu mano širdies ritmas susivienodino. Tačiau staiga pamačiau sušmėžuojantį kažkieno šešėlį. Žmogysta ėjo iš akademijos tiesiai link miško. Kol stebėjau pašalietį pro langą, netikėtai jis atsisuko į mane. Tarsi būtų išgirdęs mane kvėpuojant. Jo žvilgsnis tikrai buvo nukreiptas tiesiai į mane. Žalios tamsoje šviečiančios akys (tik grynakraujų akys švietė tamsoje). Sustingau lyg katė pagauta medžioklės įkarštyje. Netrukus tamsi figūra apsisuko ir nuėjo savo tikslais. Tuomet greitai uždariau langą ir įšokau į lovą. Užsitraukiau antklodę iki pat smakro. Sapno pojūtis jau mane apleido, bet kitą nakties dalį man nepavyko užmigti.