Sergėtoja

8.3 skyrius

Meteras - tai raganius, kuris gali keisti savo pavidalą į katiną, varnėną ir vilką. Tai raganų rūšis, kuri gali būti tik vyriškos giminės ir mirtinga, tai yra, priešingai nei raganos, sensta taip pat, kaip ir žmonės. Apie meterus žinoma mažai, nes jų yra tik keletas iš tūkstančio. Kerėti jie negeba. Prieš beveik tris šimtus metų jie buvo raganų sargybiniai. Panašiai kaip sergėtojai kilmingiesiems.

Tai sužinojau iš Volisos. Kadangi ketvirtadienio naktis nuėjo veltui, tai dabar sėdėjau jos kambaryje kartu su Kozu, kuris šiuo metu buvo katino pavidale ir prausėsi savo letenas. Negalėjau nuleisti nuo jo akių. Tas keistas reiškinys nedavė man ramybės.

-Hile,- pamojo Volisa man prieš akis.- Hile, girdi?

-Taip,- linktelėjau ir patraukiau žvilgsnį nuo juodo katino.

-Mano mama žino apie Kozą,- pakartojo ji.- Rado jį slampinėjantį gatvėje, jam tebuvo devyneri. O man šešeri. Jis buvo puikus žaidimų draugas,- nusišypsojo Volisa pažiūrėdama į Kozą. Jis nekreipė į mus dėmesio.- Galvojome, kad jis tik raganius. Meterai jau buvo seniai užmiršti, tad nė į galvą apie tai nešovė, kai jis kartą gindamas mane pasivertė į vilką.

Volisos žvilgsnis kažkur pakibo. Tikriausiai ji prisiminė kažką nemalonaus.

-Jis mus supranta?- paklausiau vos praverdama lūpas.

Katinas pakėlė galvą duodamas teigiamą atsakymą.

Po truputį pradėjau priprasti prie šios keistenybės. Sėdėdama ant Volisos lovos akies krašteliu vis pažiūrėdavau į katiną, tačiau stengiausi savo dėmesį sutelkti į merginą. Mane sudomino jos paslaptis. Kas gi iš tikro dėjosi Volisos gyvenime? Rodos, tai daugiau nei kilmingųjų nesąmonės. Jai tikrai kažkas buvo nutikę. Tik, deja, Volisa nebuvo šneki ties tuo.

-Tai kas dabar bus?- pasidomėjau susikėlusi kojas ant lovos.

Tuo pat metu Kozas atsivertė į žmogų. Jis atsisėdo ant kėdės prie rašomojo stalo.

-Jau kalbėjau su tavo mama.

-Ką?!- išplėtė akis Volisa. Tada įkvėpė ir įbedė žvilgsnį į Kozą.- Ir ką ji sakė?

-Mokysiu vampyrų istoriją ir literatūrą,- pasakė išdidžiai vaikinas. Jo veide atsirado šypsena. O mudvi su Volisa išsižiojome. Ji tikriausiai iš laimės, o aš dėl to, kad negalėjau patikėti, jog pati tarybos vyriausioji narė leido meterui pasilikti akademijoje.

Tiesiog nuostabu. Akademijos gyvenimas ir toliau verda.

.

Jau buvau viską išbėrusi Kleo, kai mes sėdėjome vampyrų istorijos ir literatūros pamokoje. Visi mokiniai buvo sulaikę kvapą ir beveik nemirksėdami žiūrėjo į stalą, ant kurio tupėjo juodas it anglis varnėnas. Visi laukėme stulbinančio reginio, tad klasėje vyravo mirtina tyla.

Kozas pats prisistatė, kas jis toks. Vos tik įgavo žmogaus pavidalą jis pasakė savo vardą ir tada pradėjo pasakoti, ką reiškia meteras. Kadangi šitai jau žinojau, žvilgtelėjau į Kleo norėdama patikrinti jo reakciją. Vaikinui buvo sunku patikėti, kad yra toks raganius, kuris turi daugiau nei vieną pavidalą. Jis pakėlęs antakius irgi atsisuko į mane ir šyptelėjo. Taip, tai buvo nerealu. Tačiau man buvo daug smalsiau, ką dar vampyrų taryba nuo mūsų slepė. Kokių dar yra padarų, vaikščiojančių čia, žemėje?

-Tai jeigu meterai neilgaamžiai ir mirtingi, iš kur tada tu žinai beveik viską apie vampyrų istoriją?- paklausė kažkoks vaikinas iš klasės galo.- Gal visą gyvenimą mokeisi?

Tuoj pat pasigirdo prunkštelėjimai. Visgi Kozas nė kiek nepasimetė. Jis atsirėmė į stalo kraštą ir sukryžiavo rankas. Vyrukas vilkėjo juodą odinę striukę ir motociklininko batus. Jo išvaizda ir apsirengimo stilius tiesiog traukte pritraukė merginų žvilgsnius.