Promė jau spurdėjo pagal trankios muzikos ritmą, kuris vos girdėjosi iš trečio aukšto. Leisdamasi į apačią, draugė pradėjo ir niūniuoti sau po nosimi. Dar trūksta, kad ji sumanytų čia šokinėti.
-Gal jau liausies?- subariau ją tyliai. Mudvi stoviniavome jau gerą valandą prie valgyklos, saugojomės sergėtojų ir tuo pačiu ieškojome Navino.
-Tai kad baisiai nuobodu,- sumurmėjo Promė. Ji niekaip negalėjo nustygti vietoje.
-Įsivaizduok, kad mes šnipės,- patariau jai. Draugė pažiūrėjo į mane lyg į kokią kvaišą.- Nagi, o kai susipažinome, kas man svaigo apie šnipus ir slaptus agentus?
-Tada buvau vaikas ir persižiūrėjusi žmonių filmų,- teisinosi Promė. Dedu galvą, kad iš tikro jai ir dabar patiktų įsijausti į šnipų vaidmenį.
-Štai. Jis ateina,- tuoj pat raportavau pamačiusi Naviną, lipantį laiptais žemyn. Mudvi su Prome užėjome už kolonos. Reikėjo būti itin atsargioms, jis buvo pakankamai jautrus garsams.
Navinas nė nesidairydamas priėjo prie išėjimo. Tada staigiai pasisuko mūsų pusėn. Mano pulsas padažnėjo, nustojau kvėpuoti. Jaučiau, kaip Promė suspaudė mano ranką.
Laimei, raudonasis mūsų nepastebėjo. Jis greitai permetė akimis tuščią fojė ir pasisuko į duris. Atidaręs jas išėjo laukan.
-O dangau,- atsikvėpė Promė.- Niekada nemaniau, kad tai gali įvaryti man tiek baimės. Primink man, jog daugiau su tavimi niekada neisiu šnipinėti.
-Aha,- numykiau. Pati bandžiau kratydama atitirpinti savo susitingusias rankas ir kojas.
-Gerai. Kas dabar?- paklausė Promė. Ji jau buvo įsitraukusi į mano seklių žaidimą ir laukė tolimesnių komandų.
Nieko jai neatsakiusi parodžiau eiti link durų. Veikėme greitai ir tyliai. Juk mus bet kada galėjo sugauti akademijos sergėtojai, o tada gautume pylos nuo Amijos.
Darydama duris spėjau pagalvoti, gal Navinas mus pastebėjo ir dabar tykoja lauke. Neramiu žvilgsniu pažiūrėjau į Promę. Tačiau ši drąsinančiai šyptelėjo ir linktelėjo galva. Nieko nelaukusi pravėriau duris.
Iškišusi galvą pro tarpą apsidairiau. Mano rega naktį nebuvo labai ypatinga, bet didžiulis apvalus pilnatis gerai apšvietė akademijos teritoriją ir padėjo man įmatyti net tamsiausius kampelius.
-Švaru.- Parodžiau Promei, kad galime išeiti.
Įtraukiau gaivaus nakties oro. Pradėjau dairytis aplinkui ir įtempusi ausis klausiausi. Tačiau mus supo tyla. Vien tik tyla.
-Štai ten,- sušnibždėjo Promė ir parodė vartų pusėn. Gailėjausi, kad pati nieko neišgirdau. Tai buvo šiokia tokia kančia - gyventi tarp vampyrų ir neturėti tokių sugebėjimų, kaip ir jie. Tačiau per tiek laiko jau pripratau prie skirtumų. Net tada, kai nežinojau, kas esu iš tiesų, nelabai juos paisiau.
Netrukus pamačiau tai. Tiesiai tarp aukštų eglių švietė raudoni lyg kraujas raudonojo plaukai. Štai ir pričiupom tave, Navinai.
Greitai pasislėpėm su Prome už statulos, vaizduojančios vampyrą su kuoleliu rankoje. Akademijos kieme buvo daug tokių statulų, kurios stovėjo visai nereikalingos. Pavaizduoti vampyrai nebuvo reikšmingi. Na, bent jau pasitarnavo kaip slaptavietės.
-Duok, greičiau.
Navino balsas buvo irzlus. Mudvi su Prome ne tik gerai girdėjome, bet ir matėme. Už vartų stovėjo dar keli raudonieji, kurie tuoj pat padavė Navinui kelis kraujo maišelius. Tai štai kaip jis maitinasi. Man tokia mintis net į galvą nebuvo atėjusi. Apskritai nepagalvojau, kad Navino pagrindinis maistas yra kraujas. Jis nevalgė taip, kaip vampyrai, tačiau tikriausiai galėjo kažkiek laiko iškentėti be kraujo. Kitu atveju, jau seniai būtų išskerdęs visus mokinius.
![](https://img.wattpad.com/cover/32503439-288-k915706.jpg)
YOU ARE READING
Sergėtoja
FantasyHilė yra kitokia. Nebūtų keista, jei ji negyventų tarp vampyrų. Jos tėvai ją dar visai mažą atnešė į vampyrų akademiją. Nuo to laiko ji daugiau jų nebematė. Mergina tikrų tikriausia vampyrė, bet jaučia, kad kažkas ne taip. Be to, netikėtai ji tampa...