Sergėtoja

6.2 skyrius

Visą dieną iki pat vėlumos prakiūtojau bibliotekoje. Ieškojau visose lentynose knygų, kuriame būtų bent paminėtos varnos. Buvau pasiryžusi viską išsiaiškinti. Kas galėjo priversti varnas prarasti kontrolę, o galbūt jas kažkas valdė.

Kai Ortera jau ruošėsi išeiti, pasiėmiau glėbį knygų ir patraukiau viršun į savo kambarį. Negalėjau miegoti. Visokios mintys lindo į galvą. Bet tai jau buvo man įprasta.

Perskaičiau kelias knygas, tačiau negalėjau susikaupti. Tik dar labiau susinervinau. Žvilgtelėjau į tuščią Promės lovą. Man reikėjo pagalbos. Nerimas ir neviltis mane sugrauš iš vidaus, o tai trukdė blaiviai mąstyti. Tikriausiai pirmą kartą suvokiau, kad esu pernelyg išsekusi, jog padaryčiau tai viena.

Po kelių minučių jau stovėjau prie Kleo kambario durų. Spoksojau į jas tarsi laukdama, kada pačios prasivers. Tuomet kelis kartus giliai įkvėpiau ir iškvėpiau ir pagaliau atidariau duris. Įpuolusi vidun iškart numečiau glėbį knygų su trenksmu ant stalo ir įjungiau stalinę lempą.

-Dieve, Hile,- sumurmėjo pažadintas Kleo. Jis prisimerkė nuo šviesos.

-Kelkis,- paraginau jį.- Turim daug darbo.

Kleo žvilgtelėjo į laikrodį ir susiraukė.

-Atstok. Juk dabar antra nakties.- Jis užsitraukė antklodę sau ant veido.

-Kleo,- reikliai ištariau jo vardą.- Man reikia tavo pagalbos. Privalau rasti visus atsakymus. Tai paskutinės knygos, kurias dar turiu peržiūrėti.

-Man reikia grožio miego,- dusliai tarė vaikinas.

Prikandau lūpą. Teks imtis kitokių priemonių.

-Nagi. Išėjau iš savo kambario viduryje nakties, perėjau visą sergėtojų apsaugą vien tam, kad patekčiau pas savo vaikiną kilmingąjį, o jis, mat, miego nori,- apsimečiau supykusi. Truputį buvo keista pavadinti Kleo savo vaikinu.- Gerai, tuomet aš galiu išeiti.

Kleo akimirksniu nusimetė antklodę ir susidomėjęs atsisėdo lovoje. Laimei, kad jis vilkėjo tamsiai pilką pižamą. Nebuvau pagalvojusi, ką daryčiau, jei užtikčiau jį pusnuogį.

-O iš kur tu žinojai, kad čia nėra Vesijaus?- paklausė jis primerkęs akį.

-Mačiau, kaip jis nuėjo į Alekso vakarėlį,- pasakiau.- Tik stebiuosi, kodėl tu ten nedalyvauji?

-Nes tavęs ten nėra,- paprastai atsakė Kleo. Jo žvilgsnis prikaustė mane. Mano keliai pradėjo linkti.

-Na, aš esu čia,- pralemenau stengdamasi ramiai kvėpuoti.

Kleo staiga pašoko iš lovos ir žaibiškai atsidūręs prie manęs apkabino per liemenį. Jis prisitraukė mane arčiau. Žiūrėjau į jo užburiančias smaragdines akis ir kritau, kritau...

-Gerai.- Švelniai atsitraukiau susiimdama. Mano veidas jau degė, o visame kūne bėgiojo skruzdėlės. Dar sekundė ir bučiau pasidavusi.- Dabar, kai tu jau atsikėlei, gali man padėti.

Mostelėjau ranka į knygų krūvą. Kleo patempė lūpą neva nusivylęs, tačiau iš tikro tas nedorėlis mėgavosi, kad aš čia su juo.

Netrukus visas knygas sumečiau į lovą ir nieko nelaukdama patogiai joje įsirangiau. Kleo irgi pasislinko arčiau manęs.

-Na, pradėkime,- atsiduso jis ir ištiesė ranką, kad paduočiau jam knygą.

Kol ieškojome, už ko galėtume užsikabinti, aplinkui mus skendėjo tyla. Iš pradžių vis tiek negalėjau susikaupti, tik dėl kitos priežasties. Kleo petys lietėsi su manuoju. Visada šalia bet kokio bent kiek man patinkančio vaikino jausdavausi nervinga ir bijodavau ištarti bent žodį. Todėl labiau mėgau vienatvę, taip buvo saugiau mano sveikatai. Tačiau, kai tapau Kleo sergėtoja, kažkas pasikeitė. Su Kleo galėjau bendrauti laisviau. Na, nepaisant to, kad visa iškaisdavau nuo jo žvilgsnio ir prisilietimų.