Sergėtoja

11.2 skyrius

Buvau visai pamiršusi, kad šiandien vampyrės Šv.Apolonės paminėjimas. Visiems vampyrams tai buvo ypatinga diena - vienuolė Šv.Apolonė lygiai prieš 1500 metų tapo pirmąja vampyre. Nuo jos prasidėjo visų vampyrų gyvavimas, todėl kas penkiasdešimt metų švenčiame šį paminėjimą.

Kadangi akademijoje šiandien nevyko pamokos, visi mokiniai lygiai šeštą valandą vakaro turėjo rinktis į salę, kurioje ir vyks paminėjimas. Iš ryto į akademiją buvo kviečiami tėvai išklausyti ar pasidomėti apie akademijos veiklą ir jų vaikų mokymąsi.

Tuo tarpu aš padėjau Orterai ruoštis vakaro renginiui. Buvau salėje viena su globėja. Nunešėme suolus, sudėliojome žvakes ir dar buvo likę pasiruošti Šv.Apolonės dvasios aukai. Ortera man šiek tiek papasakojo, ko dar nebuvome išmokę per pamokas. Pasirodo aukoti reikėjo ne gyvą būtybę, kaip aš iš pradžių galvojau, o savo nešvarią aurą. Taip sakant, turėjome išsivalyti savo mintis ir sielą.

Ortera atnešė dar vieną dėžę senų žvakių. Paėmiau kelias ir nunešiau arčiau pakylos.

Negalėjau patikėti, bet man trūko Promės plepėjimo, tačiau ji dalyvavo su savo tėvais susirinkime. Ortera daugiausia susikaupusi tylėjo, tikriausiai ruošėsi apsivalymui savo mintyse. Kleo buvo su savo seserimi, kuri atvyko kaip garbės svečias, ir dalyvavo su kitais. Taigi buvau viena tyloje ir tik darbas galėjo mane išgelbėti nuo nereikalingų minčių.

-Hile, aukojimui juodas žvakes turi sudėti į eilę,- tarė Ortera. Tuoj pat padariau, kaip ji liepė.

-Jaudiniesi?- švelniai paklausė globėja.

-Truputį.

Iš tikro tai velniškai bijojau. Mano kūnas drebėjo, o visą laiką, kol darbavausi, mano dantys buvo sukąsti. Pasirodo, aukojimą įprastai turi pradėti ugnies elemento atstovas. Tam ir buvo pakviesta Lutesija Etelera, tačiau ji perdavė šią garbę man, mat mėlynoji ugnis būtų dar efektyvesnė. Tad dabar taip jaudinausi, kad nebemąsčiau, ką darau. Vien pagalvojus, kad prieš visą akademiją turėsiu uždegti žvakę ir pirmoji išsivalyti savo sielą, mane pradeda pykinti. Todėl stengiausi kvėpuoti giliai ir nebegalvoti apie aukojimą.

-Ar direktorė Amija nieko nežino apie Dioną?- paklausiau Orteros bandydama nukreipti savo mintis kitur.

-Ne. Vargšas berniukas prapuolė lyg į vandenį,- palingavo galvą moteris.

-Vargšas?- perklausiau.- Nemanote, kad jis užpuolė tą merginą to norėdamas?

-Tai buvo blogas elgesys,- teigė Ortera.- Tačiau esu įsitikinusi, kad tai buvo ne jo valia. Kažkas jį labai paveikė. O juk prieš patekdamas į akademiją jis gyveno tarp žmonių. Jo tėvai buvo seniai mirę. Neįsivaizduoju, kur Dionas dabar glaudžiasi.- Globėja kalbėdama dėjo ant pakylos džiovintų žolių vainikėlius. Nutilusi ji pasuko galvą į mane.- Žinai, Hile, vaikeli, to berniuko situacija labai panaši į tavo.

Tai pasakiusi Ortera vėl užsiėmė savo darbu ir apsigaubė tyla. Nusukau žvilgsnį kažkur į salės gilumą. Pajutau krūtinėje gėlimą. Dionas elgėsi su manimi draugiškai, mudu abu netekome savo tėvų, tad tikriausiai norėjo atrasti bendrą ryšį. O aš jį bandžiau atstumti visais įmanomais būdais.

Dabar jis buvo visiškai vienas ir kažkur klaidžiojo pametęs sveiką protą.

.

Kai visi pradėjo rinktis į salę, stovėjau prie pakylos ir akimis ieškojau Promės. Kleo jau buvo šalia manęs, o Melijana išbėgo parsivesti Promės, tačiau jos abi vis dar negrįžo. Trypčiojau vietoje, iškėlusi galvą laukiau Amijos, kuri turėjo pradėti ceremoniją su kalba, ir kartu bandžiau nuvyti jaudulį.

-Tu tuoj perlauši tą žvakę,- tarė Kleo ir atėmė ją iš manęs.

-Nebegaliu jau,- susiėmiau už galvos.- Man reikia pasivaikščioti.

-Einu su tavimi.

Norėjau paprieštarauti, bet Kleo stumtelėjo mane priekin ir padėjo prasibrauti pro susirinkusius vampyrus.

Išėjusi iš salės įkvėpiau šalto oro. Šis tarsi atlaisvino mano kvėpavimo takus ir įtemptus nervus.

-Blogai jautiesi?- susirūpinęs paklausė Kleo.

-Ne,- papurčiau galvą.- Tik labai jaudinuosi. Bijau susimauti prieš visą akademiją.

Vaikinas priėjo arčiau manęs ir atsišliejo į sieną.

-Juk būsiu kartu su tavimi. Jei susimausi, susimausiu ir aš.

Nejučia mano veide prasiplėtė šypsena. Kad ir sukaustyta jaudulio.

-Hile!

Atsisukau balso link. Mane kaip patrakusi šaukė Melijana. Iš jos išsigandusio veido supratau, jog kažkas atsitiko.

-Kur Amija?- paklausė gaudydama kvapą, kai pripuolė arčiau.

-Nežinau. Tikriausiai kažkur salėje,- atsakiau.- Kas nors negerai?

-Taip... Promė... Ji...- lemeno Melijana. Nuo bėgimo mergina buvo uždususi. Tačiau gaudė orą ne dėl to.

-Kas? Radai Promę?- pradėjau panikuoti.- Kur ji? Melijana, kur ji?

Mergina nieko man nebeatsakė, tik parodė sekti paskui.

Bėgau koridoriumi, priekyje matydama ilgus Melijanos plaukus. Viduje jaučiau baimę, bet ji kaustė ne tik mane.

Pagaliau Melijana sustojo ties merginų tualetu. Ji pravėrė duris, tačiau pati į vidų nėjo.

Mano rankos pradėjo šalti. Lediniais pirštais perbraukiau sau per plaukus, krintančius ant akių. Tada žengiau pirmą žingsnį į tualetą. Kai išvydau kraują ant grindų, man pakirto kojas. Nenorėjau pamatyti to vaizdo, kuris jau kūrėsi mano galvoje. Nenorėjau pamatyti negyvos Promės...

Ji sėdėjo ant grindų, nugara atsirėmusi į šaltą sieną ir nejudėjo. Prisidengiau rankomis burną. Viduje jau kilo noras rėkti, bet, deja, jis užsikirto gerklėje.

Promė buvo visa kruvina. Iš akių, nosies ir burnos buvo nutekėjęs kraujas, kuris išsiliejo ant jos veido ir drabužių. O virš merginos, ant baltos sienos, ryškiai švietė kruvinų rankų paliktos žymės.

Nežinau, kiek laiko taip prastovėjau. Jaučiausi bejėgė, o ypač kalta, nes nespėjau apsaugoti savo draugės. Pro susikaupusias ašaras žiūrėjau į palenkusią galvą Promę, kai staiga ji sukrutėjo. Parklupau į kraujo balą šalia jos ir nesmarkiai ją papurčiau.

-Prome!- pašaukiau ją nebevaldydama savo ašarų.

Mergina lėtai pramerkė akis. Pamačiusi, jog tai aš, ji įsikniaubė man į glėbį.

-Prome, kas tau nutiko?- paklausiau valydamasi ašaras. Tikriausiai savo veidą išsitepiau krauju.

-Nepaleisk manęs.- Mergina dar stipriau suspaudė mane.- Prašau. Aš bijau.

Glosčiau Promės galvą ir raminau ją. Prie tualeto durų pamačiau Amiją. Matyt, ją pagaliau prisišaukė Kleo.

Promė prisispaudė arčiau manęs. Ji verkė, o jos ašaros plovė kraują nuo veido. Jaučiau, kad ji nevaldomai drebėjo.

-Prome, turi pasakyti, kas tau nutiko,- pakartojau ir paskui sušnibždėjau jai į ausį.- Ar tai Navinas?

Draugė krūptelėjo. Ji pakėlė galvą į mane ir pažiūrėjo krauju pasruvusiomis akimis.

-Aš nieko nepamenu, Hile. Mano galva tuščia. Nieko negaliu prisiminti...