Sergėtoja

9 skyrius

Amija užsiminė, kad seniai įtarė, jog kažkas ne taip su mano kilme. Ji surinko visus duomenis apie paskutinę Von Iveinų šeimą ir sugebėjo išsiaiškinti, kas per padaras aš esu. Gimiau per sidabrinį mėnulį ir nebuvau grynakraujė, todėl tapau sergėtoja. Valdžiau galingiausią ir rečiausią elementą – mėlynąją ugnį, nes ją valdė ir mano seneliai. Von Iveinai turėjo ryšių su žmonėmis, taigi priglaudė mažą sergantį žmonių berniuką. Kadangi jis buvo prie mirties slenksčio, senelis jam perdavė savo elementą. Vampyrų paversti negalėjo, nes jis būtų tapęs žvėrimi, kaip raudonasis. Dėl mėlynosios ugnies mano tėvas sustiprėjo, pradėjo ją valdyti ir per vieną puotą susipažino su mano mama. Po kiek laiko gimiau aš. Pusvampyrė.

Prisiminusi tą žodį, pasigedau Kleo. Jis pirmasis taip mane pavadino. Gal tai tik sergėtojų instinktai, bet man buvo neramu dėl jo.

Pažiūrėjau į tatuiruotę. Ji atrodė pernelyg blanki. Galvoje sukirbėjo klausimas, ar tapau būtent Kleo sergėtoja tik dėl to, kad abu valdėme ugnies elementą? Mėlynosios ugnies valdytojų labai mažai, gal net pavyktų suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Bet ilgai apie tai galvoti negalėjau, nes atėjusi į valgyklą pamačiau gerokai praplatėjusį stalą. Tą stalą, prie kurio sėdėdavo tik kelios merginos ir aš.

Pradėjau dairytis po valgyklą ieškodama kitos vietos, bet priešais išdygusi Promė neleido man nueiti.

-Kaip jautiesi?- paklausė ji rūpestingai.

Jau norėjau atsakyti, kad man viskas gerai, nes apie savo kilmę niekam daugiau negalėjau prasitarti. Tačiau pajutau į mane įsmeigtus žvilgsnius. Prie mūsų stalo sėdėjo kilmingieji ir jų sergėtojai. Dairiausi pasimetusi, kai netikėtai mane iš už nugaros apkabino Teris.

-Mano draugė labai pavargusi, leiskit jai atsisėsti,- pasakė garsiai ir stumtelėjo mane arčiau stalo.

Mano draugė? Kas čia per nesąmonės?

Kelios merginos pasitraukė padarydamos man vietos. Rodos, jau visi sužinojo, kad nužudžiau raudonąjį savo elementu. Su tokiais pasiekimais greitai buvo galima susirasti draugų.

-Kleo nuskilo, dabar turi geriausią sergėtoją,- nusijuokė Vesijus pasišaipydamas. Šalia jo sėdėjo Tomijus ir pritarė nusižvengdamas lyg arklys.

Nebuvau pratusi prie tiek dėmesio. Be to, jie tikrai nebuvo mano draugai. Jų kalbos, kaip neva aš sugebėjau susidoroti su raudonuoju, vertė mane sulįsti į žemę. Jie įsivaizdavo, kad raudonasis tiesiog stovėjo ir laukė, kada panaudosiu prieš jį savo elementą. Nebegalėjau daugiau kentėti, tad stengdamasi tyliai atsistoti ir nenutraukdama jų kalbų prasmukau.

Ištrūkusi laukan patraukiau link bibliotekos. Šiuo metu man reikėjo pabūti vienai ramybėje, o ta vieta buvo pati tinkamiausia net ir esant Orterai. Tačiau turbūt per greitai sujudėjau, nes sugėlė galvą, akyse aptemo ir susvyravusi šleptelėjau ant žemės.

-Gal tau padėti?

Pakėliau galvą. Atkišęs ranką priešais stovėjo Teris.

-Ne, aš čia šiaip nutariau pasėdėti,- atkirtau nepaimdama Terio rankos.

Neskubėjau keltis, laukiau, kol nustos suktis galva. Man reikėjo save suimti į rankas. Viskas turėjo būti gerai, jei tiesa apie mano kilmę neišaiškės ir nepasklis. Tačiau negalėjau aprimti žinodama, kad mano tėvai pažeidė vampyrų taisykles.

Galiausiai atsistojau. Norėjau praeiti, bet Teris nesitraukė.

-Teri, atstok,- sumurmėjau manydama, kad jis ir vėl erzina mane.

Tada jo veide išvydau išgąstį. Jis žiūrėjo kažkur už manęs. Atsigręžiau ir tuomet pastebėjau, kaip kažkas susverdėjo prie eglės. Šešėlis trukdė įžvelgti kas ten.