Sergėtoja

7.3 skyrius

Jau seniai nesapnavau. Sunaikinus vampyrų demoną miegojau ramiai, vėl grįžau į įprastą rimtą. Tačiau šią naktį vėl sapnavau. Savo tėvus.

Atrodė, kad stebiu juos iš šalies. Tai labiau priminė viziją, panašią į tą, kurią regėjau per aukojimą. Sapne mano mama stovėjo prie lango. Ją tarsi slėpė šešėliai, tad negalėjau įžvelgti jos veido. Bet galėjau suprasti, kad ji susikrimtusi. Rankas sukryžiavusi ant krūtinės, tiesi įtempta nugara. Netrukus išgirdau balsą, atsklindantį lyg ir iš kito kambario. Tai buvo mano tėvas.

"Aš pasiryžęs viską padaryti."

"Nebegalime to slėpti. Aš nebegaliu."

Mama buvo nusisukusi nuo mano tėvo ir tarsi šnekėjosi su savimi.

"Elize, girdi? Aš myliu tave."

Ji lėtai atsisuko. Vis dar negalėjau įžvelgti į jų veidų, tarsi nenorėtų leisti man prisiminti, kaip jie atrodė.

"Paulai, aš grynakraujė. Supranti tai? Nebus viskas taip paprasta. Mano šeima kilminga, tikrai nepritars mūsų draugystei. Tu juk žmogus,"- ištarė ji patylėjusi.

"Velniop viską. Mes galime pakeisti nusistovėjusias taisykles. Mano globėjai tai padarė, kai mane įsivaikino. Negaliu tavęs prarasti vien tik dėl vampyrų principų nesigiminiuoti su žmonėmis."

Mama nuleido akis. Rodos, šešėliai šiek tiek pasitraukė. Suvokiau, kad mano mama dar labai jauna. Gal dvidešimties. Ir ji šypsojosi.

"Aš irgi tave myliu,"- sušnibždėjo ji ir vaizdas prieš mano akis pradėjo nykti.

Pabudau visa išpilta prakaito lyg būčiau sapnavusi patį bjauriausią košmarą. Šis regėjimas gerokai mane paveikė. Negalėjau patikėti, kad mačiau ne savo, bet savo tėvų prisiminimą. Dar tada, kai jie neseniai buvo susipažinę. Šie atsiminimai galėjo mane pasiekti tik raganų magijos dėka. Tikriausiai man gimus jie jais pasidalino lyg žinodami, kad ilgai nebebūsime kartu. Tačiau kažkodėl tik dabar juos galėjau išvysti.

Pažvelgiau į ramiai miegančią Promę, tada išlipau iš lovos, apsirengiau ir išsliūkinau iš kambario. Žūtbūt turėjau pasivaikščioti ir apsvarstyti, kodėl tie regėjimai grįžo. Senieji, kuriuos sapnuodavau, dažnai būdavo migloti, su užuominomis ir paslaptimis. O šis buvo tikrai prisiminimas. Tik jis nedavė man jokios naudos. Nesupratau, kokia tai galėjo būti užuomina. Betgi mano sapnai sustiprėdavo prieš pavojų.

Nusileidusi žemyn apsižvalgiau po pirmo aukšto teritoriją. Akademijos sergėtojai stovėjo prie pagrindinių durų. Susikaupę, rimti, tarsi miegas jiems neegzistuotų. Pamačiusi, jog išėjimas užblokuotas, nusivyliau. Labai norėjau pakvėpuoti grynu oru, tačiau juk negalėjau nueiti prie sergėtojų ir užvertus galvą paprašyti: man reikia išeiti į lauką, nes regėjau savo tėvų prisiminimą, todėl, manau, kad artėja didžiulis pavojus. Mane tikrai palaikytų kvaištelėjusia.

Visgi dar buvo viena išeitis. Galinis išėjimas, kurio dažniausiai niekas nesaugodavo. Aišku, tikimybė maža rasti jį neužrakintą, tačiau padarysiu bet ką, kad tik galėčiau pabūti lauke. Nemalonus jausmas vis dar gręžė mano krūtinę tarsi koks kirminas.

Lyg vaiduoklis praslinkau tamsiu koridoriumi ir pagaliau nusigavau iki galinių akademijos durų. Paklibinau rankeną, kol galiausiai jos atsidarė sukeldamos nemažą triukšmą. Na, aišku, jos nebuvo dažnai naudojamos, tad užrūdijo. Sustingusi tebelaikiau rankeną bandydama įsiklausyti, ar neatsklinda sergėtojų žingsniai, tačiau aplinkui buvo tylu ir ramu. Tad pasinaudojusi situacija prasmukau laukan.

Šviežias nakties oras iškart pateko į mano plaučius, o krūtinę slegiantis sapno paliktas jausmas neilgai trukus išnyko. Rodos, galėjau mėgautis pasakiška naktimi, tačiau ore tvyrantis šaltukas palietė mano odą. Sudrebėjau tarsi norėdama jį nuvyti. Vilkėjau ne per storiausią megztinį. Visai nepagalvojau, kad rudens naktys gali būti tokios šaltos.