Sergėtoja

16.2 skyrius

Pajutau, kad kažkas mane purto lyg norėdamas išbarstyti mano kaulus, ir tada pramerkiau akis. Šalia stovėjo Omiša ir žvelgė į mane suraukusi antakius.

-Buvau užmigusi?- paklausiau išsiblaškiusi.

-Taip, parpei visą valandą,- atsainiai atsakė Omiša.

Tikrai nepatikau jai. Bet ji irgi buvo ne aukselis. Įžūli, tarsi supykusi ant viso pasaulio.

Kai visiškai išsibudinau, atsisėdau. Jaučiausi pridaužta, lyg miegojusi kelias dienas. Tačiau dabar man buvo žymiai geriau. Pridėjau ranką prie krūtinės. Veriantis skausmas buvo išnykęs.

-Marla!- sušuko Omiša.- Ji jau pabudo.

Moteris netrukus pasirodė kambaryje.

-Kai užvirs vanduo, užplikyk arbatos ir atnešk čionai,- tarė ji Omišai, o pati nenuleisdama nuo manęs akių prisėdo ant kėdės.- Kaip jautiesi?

-Keista...- pralemenau sutrikusi.- Jaučiuosi lyg...

Neištarti žodžiai pakibo mano gerklėje. Negalėjau patikėti. Visa mėlynosios ugnies energija vėl pulsavo manyje. Tarsi dar norėdama įsitikinti pakviečiau ją į savo delną. Mėlyna liepsna pakilo į viršų. Išplėčiau akis, kurios suspindo nuo ašarų. Tuštumą krūtinėje netrukus užpildė mano elemento energija.

-Mėlynoji ugnis nebuvo iš tavęs atimta,- pratarė Marla. Pažiūrėjau į ją delne laikydama ugnį.- Vampyrų demonas neišsiurbė visos elemento energijos. Mėlynoji ugnis stojo į gynybinę būseną, tad buvo išsaugota maža dalis energijos, kurią man pavyko atkurti.

-Tai dabar man viskas gerai?- paklausiau.- Nulaužėte ir Felastrėjaus užkalbėjimą, vadinasi jis manęs nebeveikia.

Kaip tik tuo metu į kambarį įėjo Omiša. Ji padavė Marlai puodelį garuojančios arbatos, o pati atsisėdo kiek tolėliau.

-Bus viskas gerai, kai pilnai atgausi jėgas, - tarė Marla.- Tai netruks ilgai, greitai galėsi grįžti į akademiją. Tačiau pirmiausia turėsi išklausyti mano nurodymų.

-Kaip suprasti?- suklusau nusivildama, kad dar neužsibaigė mano gydymas.

-Panaikinti Felastrėjaus įtaigą buvo nesunku. Tačiau sugrąžinti pilną elemento energiją nėra paprasta, tuo labiau, kad esi pusiau vampyrė, pusiau žmogus. Tu merdėjai, tavo kūnas buvo visiškai išsekęs, kadangi tavyje esanti mėlynoji ugnis nėra vien tik energija. Ji yra sustiprinta raganų magija. Juk žinai, kad žmogaus ir vampyro vaikas negali egzistuoti. Gimei tik todėl, kad tavo tėvas jau turėjo savyje raganų magijos, tačiau vis tiek dar prireikė tave sustiprinti. Man pavyko atkurti tavo elementą tik todėl, kad turi stiprų ryšį su mėlynąją ugnimi. Ji tave saugo. Tačiau tuo pačiu atkūrimas reiškia, kad tau reikia iš naujo prisipratinti su savo elementu. Todėl gali būti, kad kurį laiką jausiesi kitaip nei anksčiau.- Marla nutilo galvodama, ar toliau pasakoti. Žiūrėjau į ją nemirksėdama.- Galbūt kartais pajusi netikėtą įniršį ar jėgos pliūpsnį. Gali ir nesuvaldyti mėlynosios ugnies. Todėl padėsiu tau atsistatyti ir vėl atrasi ryšį su elementu.

Moteris padavė man arbatą. Susiraukiau nuo jos kvapo, o gurkštelėjusi vieną gurkšnį vos neapsivėmiau. Visgi skonis jau buvo pažįstamas.

-Tokią arbatą man duodavo ir mano globėja Ortera,- sumurmėjau.

-Tuomet ši moteris nusimano apie gydomąsias žoleles,- pasakė Marla nusišypsodama.- Magija raganoms buvo neatsiejamas įrankis, tačiau jos taip pat pasitelkdavo ir gamtos duotomis dovanomis. Mano magija jau nusilpusi, šiuolaikiniame pasaulyje sunku gauti jai reikalingos energijos, todėl žolelės su užkalbėjimais dabar mano pagrindinis įrankis.

Moteris pasisuko į Omišą.

-Atnešk mano karolius. Labai ačiū.

Mergina pakilo nenuleisdama nuo manęs akių. Jei čia nebūtų Marlos, tikriausiai ji mane užkeiktų.

-Tarp tavęs ir tavo kilmingojo yra gana stiprus ryšys,- prabilo moteris vos tik Omiša išėjo.- Netgi daug stipresnis nei įprastai.

Pakėliau į ją akis. Spėju, kad ši ragana panaikindama Felastrėjaus įtaigą turėjo įsibrauti į mano mintis. Tik kažin, ką ji sugebėjo iš jų sugauti.

-Nesijaudink, nereikia to slėpti,- nusišypsojo Marla.- Tai tik padaro tave stipresnę. Judu kartu esate didesnė jėga nei atskirai. Tokie atvejai tarp sergėtojų ir jų kilmingųjų pasitaiko labai retai, todėl juos reikia išsaugoti.

Marla nutilo, kai į kambarį įėjo Omiša. Mergina rankose turėjo ilgus juodus karolius.

-Jie užkalbėti, dar turi šiek tiek magijos, tad irgi padės pilnai atsigauti,- pasakė ragana ir apvyniojo karolius kelis kartus aplink mano riešą. Rutuliukai buvo šiek tiek mažesni už žirnius. Jie blizgėjo, tarsi juodas perlas.

Staiga išgirdau, kad kažkas atrakino duris ir įėjo į vidų. Suklusau krūptelėdama, nes nesitikėjau sutikti daugiau žmonių.

-Jis sugrįžo,- apsidžiaugė išsišiepdama iki pat ausų Omiša ir puolė pasitikti atvykėlio.

Marla pridėjo ranką man ant peties ir žvilgsniu parodė eiti į virtuvę. Atsistojau šiek tiek netvirtomis kojomis, bet galiausiai išėjau iš kambario. Tuomet sustingau tarpduryje pamačiusi šviesiaplaukį vaikiną, kurį buvo apsikabinusi Omiša.

-Dionai?- nustėrau vos neišmesdama arbatos puodelio iš rankų.

Vaikinas paleido Omišą ir įsmeigė į mane akis, kurios išdavė, kad jis irgi nesitikėjo mane sutikti.

-Tai judu pažįstami?- paklausė Marla šypsodamasi.

Stovėjau it medis nežinodama, ką pasakyti. Dar nebuvau pilnai atsigavusi, tad Diono sutikimas žmonių mieste, pas raganą, mane išmušė iš pusiausvyros. Mane išpylė karštis, panorau atsisėsti, tačiau buvau pernelyg įsitempusi, kad pajudėčiau. Marla paėmė iš manęs puodelį matydama, kad tuoj jis gali susidurti su žeme.

Vaikinas nejučia šyptelėjo tarsi pirmiau už mane suprasdamas, kas čia vyksta.

-Taip. Mudu lankome tą pačią akademiją,- tarė jis.

Neatrodė, kad Dionas vis dar būtų paveiktas vampyrų demono. Jis vėl buvo tas pats linksmas vaikinas, kuris neslėpė, kad jam patinku. Tikriausiai Marla jam irgi padėjo atstatyti pusiausvyrą. Tačiau negalėjau pratarti nė žodžio. Jaučiausi kvailai, lyg turėčiau atsiprašyti, kad man nepavyko jo apsaugoti nuo Navino-Felastrėjaus.

Visgi Dionas netikėtai priėjo prie manęs ir apkabino.

-Džiaugiuosi, kad tau nieko nenutiko.

Nustojau kvėpuoti. Nebejaučiau savo širdies plakimo. Tačiau pamažu pradėjau suvokti, kad Dionas iš tiesų mane apglėbęs ir kad turiu kažką daryti. Tad atsargiai pakėliau rankas ir padėjau ant vaikino nugaros. Jis buvo truputį aukštesnis už Kleo. Dar kartą palyginau juodu. Turiu liautis taip daryti.

-Aš irgi džiaugiuosi, jog tau viskas gerai,- ištariau ir nė nesuvokiau, kaip stipriau prisiglaudžiau prie Diono.