Sergėtoja

17.3 skyrius

Mano baimė dar labiau padidėjo, kai sužinojau, kad Hinų atkeliavimas čionai mane pražudys. Visą šeštadienio vakarą ir visą sekmadienį vengiau savo draugų ir bet ko, kas norėjo mane užkalbinti. Žinojau, kad Omiša man nenorėjo nieko blogo pasakydama tiesą, tačiau dabar aš jaučiausi dar blogiau.

Prieš eidama miegoti, palinkėjau Promei labos nakties ir palindau po savo patalais. Draugė gailiai žiūrėjo į mane, jaučiau jos žvilgsnį, ir vis kartojo, kad mums pavyks užkirsti kelią artėjančiai nelaimei, kuri šįkart ketino sukelti daug daugiau žalos. Juk pasaulio pabaiga gali įvykti ne tik mums, kitokioms būtybėms, bet ir žmonėms.

Tačiau šįkart jaučiau, kad mes galime nelaimėti. Ir ta mintis mane vis labiau griaužė.

Praėjus lygiai keturioms valandoms po to, kai atsiguliau į savo lovą, stipriai sukandau dantis ir bandžiau nukelti savo mintis kita linkme. Įsivaizdavau savo tėvus. Jų veidų negalėjau susikurti, tačiau jausmas, kad jie čia, šalia manęs, buvo labai tikras. Švelnios mamos rankos glostė mano galvą, o tėčio tvirta stovėsena tarsi saugojo mane nuo šešėlių, slenkančių sienomis vis artyn manęs.

"Tau pavyks. Tu mūsų dukra ir mes visada su tavimi," girdėjau mamos žodžius. Nesuvokiau, ar juos pati sugalvojau, ar tai buvo tikra. Tarsi norėdama įsitikinti, pramerkiau akis. Mano tėvai stovėjo susiglaudę. Jų tamsos paslėptuose veiduose įžvelgiau šypsenas. Atsistojau, kad galėčiau apkabinti savo tėvus, ir tada supratau, kad mano basos kojos liečia šaltas grindis.

-Hile?

Atsisukau į mane besikreipiantį balsą. Kažkokiu būdu spėjau atsidurti pirmame aukšte, pagrindinėje fojė. Ten, kur nugalėjau vampyrų demoną.

-Hile, ką čia veiki?

Mano tėvai buvo pradingę, tačiau priešais mane stovėjo Kleo. Vaikino žalios akys su rūpesčiu žvelgė į mane.

-Nežinau...- suvapėjau. Atsitokėjau, kad nebesapnuoju, vadinasi ir vėl vaikščiojau per miegus.

-Ateik,- pakvietė Kleo.

Jis išteisė rankas. Prisiglaudžiau prie jo krūtinės. Šiurpas draskė mane iš vidaus, tačiau Kleo glėbyje jaučiausi saugesnė.

Pakėliau akis į vaikiną ir pakreipiau galvą.

-O ką tu čia veiki?

-Pajutau, kad tau kažkas negerai,- paaiškino Kleo ir palenkė galvą prie mano kaklo.

Pajutusi jo lūpas prie savo odos, krūptelėjau tarsi mane būtų nukrėtusi elektra. Tačiau tada paliečiau jo smakrą ir pabučiavau jį. Mano kūnas akimirksniu sušilo, visgi lūpos pradėjo šalti lyg liesčiau ledą. Kiek atsitraukiau nesuprasdama, iš kur toks keistas potyris. Kleo, rodos, to nejautė, tad pradėjo bučiuoti mano kaklą. Tuomet netikėtai pajutau aštrų dilgtelėjimą. Atsikvošėjusi pasitraukiau nuo Kleo ir susiraukusi paliečiau skaudamą vietą. Mano pirštų galai buvo kruvini.

-Kleo,- mano balse atsispindėjo išgąstis. Mačiau, kaip vaikino vyzdžiai išsiplečia, o jis pats iššiepia iltis ir artėja prie manęs nenuleisdamas akių nuo pradrėksto kaklo.

Man neliko kitos išeities kaip tik bėgti. Nemačiau, kur veda koridoriai, tiesiog leidau savo kojoms mane nešti į saugią vietą.

-Palauk, Hile, nenoriu tavęs nuskriausti!- išgirdau šaukiantį Kleo.

Ir tada aš sustojau. Tačiau ne dėl to, kad mane paveikė Kleo žodžiai. Žvelgiau išplėtusi akis į savo rankas. Jos buvo kruvinos. Jas dažė tirštas raudonas kraujas. Visi mano drabužiai buvo aptaškyti krauju.

Tuomet lėtai atsisukau atgal. Šaltis užspaudė mano gerklę. Negalėjau įkvėpti.

Ant grindų kraujo klane gulėjo mano kilmingasis.

Aš jį nužudžiau.

.

Suvokiau, kad šaukiu, tačiau negirdėjau savo balso. Iš transo atsibudau tik tada, kai kažkas mane pradėjo purtyti.

-Hile, tu sapnuoji!

Staigiai atsimerkiau. Mano kvėpavimas buvo padažnėjęs, smilkiniuose jaučiau pulsavimą.

-Kleo,- ištariau suvokusi, kad jis mane apkabinęs. Mano akyse sumirgėjo ašaros.

Šįkart tai buvo tikrovė. Jaučiau vaikino plakančią iš nerimo širdį.

Pakėlusi galvą pamačiau, kad stoviu šalia Kleo kambario. Vadinasi tikrai vaikščiojau per miegus.

-Ar galiu pasilikti pas tave?- paklausiau vos praverdama burną. Mane buvo apėmęs drebulys, bet ne dėl to, kad būtų šalta.

-Gerai,- Kleo linktelėjo ir nuvedė mane prie savo lovos. Sustingau žiūrėdama į ją.

-Kleo, aš negaliu užmigti. Privalau neužmigti,- patikslinau savo žodžius.

-Sušalsi, jei stovėsi viduryje kambario,- vaikinas švelniai šyptelėjo.- Viskas bus gerai, galėsime nemiegoti abu.

Pažvelgiau į jį. Buvau sustirusi it iškamša. Norėjau pajusti Kleo šilumą, tačiau mane nutvilkė prisiminimas iš košmaro. Negalėjau išmesti iš galvos, kad kažką jam padariau, ir jis gulėjo negyvas paskendęs savo kraujyje.

-Leisk bent vieną kartą tave apsaugoti,- tarė Kleo ir pasislinko palikdamas man vietos.- Be to, nebijok manęs. Mudu jau esame gulėję vienoje lovoje.

Vaikinas kreivai šyptelėjo. Kraujas subėgo į mano galvą ir nuspalvino skruostus. Ši lova buvo kur kas mažesnė. Ir tada ne visai mėgau Kleo.

Nieko nesakydama galiausiai atsiguliau šalia jo. Kleo tuoj užklojo mane savo antklode ir prisitraukė į savo glėbį. Net pati nesuvokiau, kaip virpėjau. Nejaučiau šalčio. Tai buvo košmaro paliktas šiurpas.

Anksčiau prieštaraučiau ir neleisčiau Kleo manęs saugoti. Tačiau šiuo momentu buvau visiškai bejėgė ir silpna. Per Katsu simbolių sukeltą baimę mano ryšys su mėlynąją ugnimi taip pat nusilpo. Vienintelis, kas palaikė mano gyvybę, buvo Kleo.

-Manau, man pavyks,- sušnibždėjau priglausdama kaktą prie vaikino krūtinės.- Nepasiduosiu senai raganai ir pamirštiems dievams.

-Jau seniai norėjau išgirsti šiuos žodžius,- Kleo šyptelėjo ir pabučiavo man į kaktą.

Mano lūpų kampučiai pakilo. Lengvai atsidusau atsikratydama mane apėmusio drebulio. Netrukus mano akys pradėjo merktis.

Šešėliai likusią nakties dalį prie manęs daugiau nelindo.

~~~

-Stokis čia, ištiesk pečius, įtempk nugarą, laikyk galvą tiesiai.

Tokias komandas išgirdau pirmadienio rytą treniruočių salėje. Kleo prisiėmė asmeninio trenerio pareigas ir kėlė mano ryžtą. Privalėjau sustiprinti savo kūną ir mėlynąją ugnį.

Tačiau nors ir normaliai išmiegojau, sunku kėliausi, tad vis dar buvau miego fazėje. Vos išlaikiau dėmesį į mane mokantį Kleo.

Dabar tik pradėjau suvokti, kad kiekvieną dieną tampu silpnesnė, o Katsu simboliai man jau rodosi bet kurioje vietoje ir bet kuriuo laiku. Jau tris kartus juos regėjau ant treniruočių salės sienų.

-Gali iškviesti mėlynąją ugnį?

Atsipeikėjusi linktelėjau ir tuoj pat mano delne išsižiebė smulki mėlyna liepsnelė. Ir viskas. Kad ir kiek bandžiau susikaupti, ugnis nepadidėdavo. Nusivylimas užspaudė mano pečius. Jaučiausi apgailėtinai.

-Viskas gerai,- nuramino Kleo.- Stiprybės gali semtis ir iš kitur.

-Iš kur?- žvilgtelėjau į vaikiną suraukusi kaktą.- Kleo, mėlynoji ugnis vienintelė mano stiprybė.

-Bet tu turi mus,- tarė jis ir pasuko galvą link salės išėjimo.- Vienas kitą saugantys draugai - didžiausia stiprybė.

Pasekiau Kleo žvilgsniu ir išvydau link mūsų einančius Promę, Naviną, Melijaną, Volisą, Kozą ir kaip visada išdidžią Omišą. Niekada dar gyvenime nejaučiau tokios palaimos. Mano širdis apsalo, o šešėliai, kartu ir Katsu, nuo manęs atsitraukė šnypšdami tarsi išvydę deginančią saulę.

Tačiau tai dar buvo ne viskas. Netrukus pamačiau jiems už nugaros sekantį šviesiaplaukį vaikiną. Mudviejų su Dionu žvilgsniai susitiko, bet jo akyse mačiau tik tuštumą. Tuštumą, dėl kurios kalta buvau aš.