Sergėtoja

19.3 skyrius

Direktorė Amija žvelgė į mane lyg būčiau pasakiusi, jog noriu sudeginti akademiją. Po mano žodžių nė vienas jos veido raumenėlis nesujudėjo. Ji tik spoksojo į mane, kol galiausiai sudėjo rankas ant stalo ir krenkštelėjo.

-Hilerija,- pradėjo ji kreipdamasi į mane pilnu vardu. Žinojau, kad tai nereiškė nieko gero.- Akademijos gyvenimas pagerėjo. Raudonieji nebepuola, ir toliau tobuliname sergėtojų paruošimus. Taip pat buvo pakeista programa, kad treniruotųsi visi akademijos mokiniai. Viskas einasi gerai. Taigi apie kokių Hinų pasirodymą tu kalbi?

-Apie... apie dievų...- lyg nurijusi liežuvį išspaudžiau.- Gyvūnai puola vampyrus, o raudonieji elgiasi lyg praradę nuovoką. Aš matau simbolius, kurie vadinasi Katsu. Ir Volisa yra Akimos, vienos iš Tribų, šaltinis.

Amija apstulbusi loštelėjo galvą atgal.

-Juk tai neįmanoma,- vos nenusijuokė ji.- Visa tai rašoma tik knygose, kurios ėjo iš rankų į rankas. Hile, suprantu, tu jau susipažinai su raganomis. Pastebėjau, kad viena vaikščioja akademijoje. Aš nieko prieš. Tačiau mūsų veiklą dabar akylai stebi taryba. Ar tu esi tikra, kad kažkas vyksta? Galbūt per daug imi viską į galvą.

Sustingusi spoksojau į Amiją lyg ant manęs būtų užpiltas ledinis vanduo. Nejučia man praėjo noras įrodinėti tiesą.

-Aš neišsigalvoju...- sumurmėjau. Tada susiėmiau įkvėpdama.- Tiesiog prašau sustiprinti apsaugą. Nereikia skelbti pavojaus, tačiau esu tikra, kad jis artėja. Tą kartą neįspėjau laiku dėl vampyrų demono, ir nežinau, ar būtumėte manęs klausiusi. Bet dabar, ką sakau, yra tiesa. Tikiuosi, kad tai apsvarstysite, nes ženklų daugėja.

Tai pasakiusi atsistojau. Direktorė sekė mane susirūpinusiu žvilgsniu.

-Hile,- pradėjo Amija, tačiau nieko nepasakiusi išėjau lauk iš kabineto.

Sustojau už posūkio atsiremdama į sieną. Giliai kvėpavau bandydama nusiraminti. Amija buvo mano globėja, kuria visada pasikliaudavau. Tačiau negalėjau jos kaltinti. Ji nešė atsakomybę už visą akademiją. Ir mane.

Pridėjau rankas sau prie veido. Buvo sunku sulaikyti savo dėl Katsu paveiktas emocijas ir kitus jausmus. Nežinojau, ar dar kada būsiu tokia kaip anksčiau. Dabar tiesiog norėjau susisukti į kokoną ir verkti.

Visgi negalėjau pasiduoti. Dėl savęs ir dėl kitų. Padariau, ką galėjau, Amija buvo įspėta. Vis tiek jokios pagalvos ji negalėjo suteikti. Kovą galėjau laimėti tik aš su savo draugų pagalba. Nepaisant, kokia kaina.

~~~

Kleo išvažiavo vienai dienai pas savo seserį. Kadangi iš Amijos nieko negalėjome tikėtis, jis bandys pakalbėti ir susitarti su Lutesija. Jei pavyks, turėsime daugiau karių, o jei ne... Vis tiek kitos išeities neturėsime, kaip tik kovoti patys.

-O jeigu mums pavyktų pakviesti Karius klajoklius?- davė gerą mintį Melijana. Mergina sėdėjo tyliai kamputyje ir per tas kelias savaites, rodos, tik dabar išgirdau jos balsą.

Iškart prisiminiau vienos Karės vardą. Skolastika. Ta moteris valdė mėlynąją ugnį kaip ir aš. Tik ji buvo grynakraujė netekusi savo sergėtojo.

-Tai būtų tiesiog puiku, tačiau nežinia, kur jie dabar nuklydę,- tarė liūdnai Promė. Ji įsitaisė savo lovoje šalia Melijanos.

-Esate sutikusios Karius klajoklius?- nustebusi paklausė Volisa.

-Na, taip,- linktelėjau. Šiek tiek keistai atrodė, kaip tarybos narės dukra nėra mačiusi Karių. Juk ji žino viską.- Jie buvo atvykę į akademiją. Per pastarąjį įvykį.

-Man dar neteko su jais susidurti. Bet esu girdėjusi, kad daugelis jų netekę savo kilmingųjų ar sergėtojų, tad jų jausmai visai išjungti.

-Jie kieti,- pasakė Promė nusišypsodama.- O jų jausmai neišjungti, tik emocijos užgrūdintos.

Neprisimenu, kad būčiau ją mačiusi bendraujančią su bent vienu Kariu, bet tikriausiai ji tik bandė būti mandagi dėl Navino, nes jis irgi turėjo tapti panašiu kariu.

-Mums reikia ir Anos ir Terio,- tarstelėjau. Buvau susipusi į šiltą pledą. Šiluma leido man atsipalaiduoti.

-Nieko nebus,- papurtė galvą Promė.- Jie grįš tik po kelių savaičių.

-Po kelių savaičių mūsų gali nelikti,- pasakiau tai, ko pati nenorėjau girdėti.

-Ne.- Volisa atsistojo.- Manau, tikrai galime susisiekti su Kariais. Tačiau negalime jų kviesti, kol nebūsime įsitikinę, koks pavojus mums gresia. Visų pirma, turime užtikrinti, kad Akima nepasiektų manęs.

-Bet iš kur mums žinoti, kada ji ateis tavęs?- paklausė suraukusi antakius Promė.

-Šitą žinosiu aš,- įsiterpiau. Merginų žvilgsniai nukrypo į mane.- Katsu matau vis dažniau, tai reiškia, kad Hinų pasirodymas artėja. Tačiau, esu įsitikinusi, jog pajausiu ir Akimą.

-O kaip Omiša?- svarstė Volė.- Nejau ji negali sukurti kokių apsauginių burtų?

-Ta raganiūkštė daug ką gali, tik ji per daug išdidi,- pasakiau patylomis tarsi ji iš kito akademijos galo galėtų mane išgirsti.- Man beprasmiška jos ko nors paprašyti, neapsieinant be jos užknisančio ciniško liežuvio. O dabar ypač, kai Dionas čia, ji tik vaikšto įsikibusi jam į parankę ir nebandyk su ja kalbėtis.

Tai buvo tikra tiesa. Omiša buvo be galo pavydi mergina, taigi tai mane dar labiau siutino. Atrodė, jog kalbėdamasi su Dionu apie gynybą kabinu jį. Nors tiesą sakant dar su juo nė vienu žodžiu nepersimečiau. Tikiuosi, kad neprireiks.

-Kažkaip nesuprantu vieno dalyko,- primerkė akis Promė žiūrėdama į mane.- Kas tokio nutiko, kad judu su Dionu vienas kito šalinatės?

Pajutau, kaip man užtraukė žadą, o mano mintis iškart užvaldė tas nelemtas bučinio prisiminimas. Nors visgi mudu su Dionu jau apie tai tą patį momentą pasikalbėjome, kad mudu tik draugai ir kitaip jo nematau. Tačiau juk to daugiau niekam nepapasakojau. Net Kleo.

-Per mane jo vos nenužudė,- pasakiau tarsi susirepetavusi kalbą.- Omiša jį išgelbėjo.

-Taip, tai aišku,- linktelėjo Promė. Draugė jau norėjo kišti savo smalsią nosį ten, kur nereikia.- Tačiau kodėl tu jo taip nenori sutikti? Tada treniruočių salėje, kai išvydai jį, atrodė, kad nori prasmegti žemėn.

-Liaukis, Prome, mane tardyti,- mestelėjau nieko geriau nesugalvodama.- Ko tu nori iš manęs? Kad pasakyčiau, jog Dioną man matyti nemalonu, nes sutikau jį tada, kai buvau praradusi savo sielos dalį? Juk supranti, tada mano protas buvo pakrikęs, panašiai, kaip ir dabar. Todėl ir jaučiausi nemaloniai jį matydama čia, akademijoje.

Tai, ką pasakiau, iš dalies buvo tiesa. Nuo to karto, kai mėlynoji ugnis manyje užgeso, tapau kitokia. Nors ją ir atgavau, vis tiek jau nebegalėjau sugrąžinti senosios savęs, o Dionas tarsi priminė mano visas baimes. Tačiau didžiąją dalimi bijojau, kad vaikinas vis dar man kažką jaučia, o aš nenoriu, jog jis užstrigtų ties manimi. Niekas vis tiek negalėjo pasikeisti. Buvau Kleo sergėtoja ir jį be galo mylėjau.

Rodos, išgyvenau tiek daug, kiek joks paprastas žmogus ar net vampyras negalėtų. Todėl pradėjau tolti nuo visų, jausdama kaltę dėl visko, kas nutiko vampyrų pasaulyje. Dariausi, kaip tie akademijos sergėtojai. Užrakinę savo jausmus ir sielas po storu sluoksniu.

Tai buvo mano naujoji baimė. Ne mirtis, o baimė, kad mano siela pasens per greitai.