Sergėtoja

5 skyrius

Kad nereikėtų nuobodžiauti, įpusėjus vakarėliui pradėjau nužiūrinėti svečius. Dauguma jų buvo vyresnio amžiaus, apie trisdešimties, tačiau pasitaikė ir man bendraamžių. Negalėjau suvokti, kas sugebėjo atsivesti žmogų. Kaip ta mergina praslydo pro akis vakarėlio šeimininkams, patiems Palerams. Ir išvis kur ji dabar pradingo.

Kartais vis nužvelgdavau Kleo, kai jis pasimaišydavo mano akiratyje. Kažkokiu būdu jis sugebėjo mane įtikinti, kad žmogus šiame vakarėlyje nebuvo jo sumanymas. Visgi tikrai jo gerai nepažinojau. Akademijoje jis buvo tarsi pašalietis, todėl per tas kelias savaites mažai jį mačiau. Tačiau su manim jis elgėsi erzinančiai, neatrodė, kad vertintų mane, nors pats patvirtinto, kad galiu būti jo sergėtoja.

Sekiau Kleo akimis, kol jis su keliais kitais kilmingaisiais sukinėjosi prie baltų palapinių. Po galais, jis buvo patrauklus, išsiskyrė iš kitų. Aštrus žandikaulis, įtraukiančios žalios lyg smaragdas akys ir putlios lūpos...

Nusipurčiau sustabdydama prasiveržusį minčių srautą. Greitai nusisukau į kitą pusę ir išsitraukusi iš kišenės telefoną žvilgtelėjau, kiek valandų. Dar buvo likusi valanda iki vienuoliktos, kada turėjome grįžti atgal į akademiją. Parašiau Promei žinutę, kaip jai einasi, tačiau ji neatsakė.

Netikėtai kažkas palietė mano petį iš už nugaros. Staigiai pašokau atsisukdama.

-Tai tu Kleo sergėtoja?- paklausė vienas grynakraujis.- Jis pasakojo, kad tu valdai mėlynąją ugnį ir... - Vaikinas mane nužiūrėjo nuo galvos iki kojų.- Na, ne tokią tave įsivaizdavau iš jo pasakojimų.

Nepažinojau jo, todėl nusisukau parodydama, kad neketinu veltis į kalbas. Visgi užkibau už to, kad Kleo apie mane pasakojo kitiems. Tik greičiausiai ne iš gerosios pusės.

Netikėtai vaikinas stryktelėjo prieš mano akis.

-Aš Jesas, malonu susipažinti.

Pažiūrėjau į jį nustebusi. Visai netroškau jo dėmesio, tačiau jis dar labiau prilipo.

-Matau nepatinka kilmingieji. Kleo taip ir sakė. - Jesas atsistojo šalia manęs. Pasukau galvą įtariai nužvelgdama. Paprastas vaikinukas, irgi septyniolikos. Trumpai kirpti plaukai, vilkėjo baltus marškinius.

-Kleo kalbėjo apie mane?- atsainiai paklausiau. Iš tikro negalėjau patikėti, kad jis kažką pasakojo apie mane kitiems. Mudu daug nebendravome, buvome visiškai nepažįstami, tad ką jis kalbėjo, galėjo būti vien tik melas.

Jesas pastebėjęs, kad atkreipiau dėmesį, nusišypsojo ir palinksėjo.

-Ir ką?

-Na, jis daug pasakojo, visko neatsimenu... Bet tu gali pati apie save papasakoti, visgi įdomiau išgirsti tai iš pačios Kleo sergėtojos. Žinai, kai kurie faktai gali būti neteisingi.

Jesas šyptelėjo tingiai. Suraukiau kaktą užuosdama, kad kažkas ne taip. Tuo metu man dingtelėjo, kad šis vaikinas nieko nežino. Kleo niekam apie mane nieko nepasakojo.

Staigia užmečiau akį, kur paskutinį kartą mačiau Kleo, bet jo nebuvo įprastoje vietoje. Peržvelgiau visus svečius, tačiau nieko. Jis buvo dingęs lyg į vandenį.

Pirmiausia ką perskaičiau sergėtojų pasiruošimo knygoje buvo NIEKADA NEPAMESTI IŠ AKIŲ KILMINGOJO. O aš jau susimoviau.

-Ar tau liepė mane užkalbinti?- įrėmiau piktą pilkšvai mėlynų akių žvilgsnį į Jesą. Nebuvau tokia, kad manęs kas nors išsigąstų, bet vaikinas net pabalo sutrikęs.

-Ne... tai yra... t-taip...- sumikčiojo jis.

Atsidusau suvokdama, kad tai niekuo nepadės. Turėjau pati surasti Kleo, kol neprisiviriau košės. Arba jis. Užteko to, kad vakarėlyje dalyvavo žmonių mergina.

Kleo tikriausiai nuėjo su Vesiju ir Tomiju, o tai nė kiek nepaguodžia. Tiedu buvo tikri velnio išperos. Tomijui praktika nerūpėjo, o aš negalėjau susimauti.

Kadangi tarp svečių jų nebuvo, nuėjau į pačią sodo gilumą. Ten buvo gana tamsoka, švietė tik kelios lempos. Tačiau šiurpi ir nesaugi vieta tik ir traukė tokius kaip Kleo. O kuo arčiau neprižiūrimas miškas, tuo daugiau slepiasi pavojų.

-Kleo,- silpnai pašaukiau. Mano balsas užkimo dėl drąsos stokos.

Staiga išgirdau juoką. Galėjau galvą guldyti, kad tai buvo Estela. Sekdama jos juoku atėjau iki akmenimis iškloto apvalaus grindinio, kuris nežinia kam buvo skirtas.

-Ką tu čia darai?- griežtai paklausiau Kleo, tačiau nepadariau jokio efekto. Sergėtojai negali užsipulti savo kilmingųjų, tačiau griežtas bendravimas nebuvo įtrauktas į neleistinus veiksmus.

Jis atsisuko ir nustebęs pažiūrėjo į mane.

-Kaip tu mus radai? Atsekei pagal kvapą?- kandžiai paklausė vaikinas. Vesijus ir Tomijus nusijuokė. Estela spoksojo nieko nesuprasdama. Kažin ar ji išvis žinojo, kad yra tarp vampyrų.

-Čia nesaugu,- piktai tariau.- Nėra nei vieno rūmų sergėtojo.

-Palauk, tuoj eisim.- Kleo nusisuko nebekreipdamas į mane dėmesio.

Giliai įkvėpiau sukąsdama dantis. Jei tik galėčiau, atsisakyčiau sergėtojos pareigų. Tačiau negalėjau to padaryti, kai mudu jau sujungti įšventinimu. Toks jau buvo mudviejų likimas. O kuo ilgiau buvau Kleo sergėtoja, tuo sunkiau būtų nutraukti ryšį. Nebent jo visai nebūtų. Visgi mano instinktai sakė kitką.

Nusisukau į miško pusę. Reikėjo apsidairyti, nes iš sergėtojų aš buvau blaiviausia. Alkoholio poveikis ilgai neveikė grynakraujų, bet jei jie nuolatos be perstojo vartojo stiprius gėrimus, jis laikysis ilgesnį laiką.

Nors mano klausa nebuvo ypatinga, kaip kitų vampyrų, visgi kažką išgirdau. Galbūt buvau per daug įsitempusi nuo užkrautos atsakomybės, bet privalėjau įsitikinti, kad man nesivaidena ir triukšmą sukėlė tiesiog kokia voverė. Priėjau arčiau medžių kelis mažus žingsnius. Dabar geriau girdėjau, kaip kažkas garsiai alsavo. Netrukus iš už medžio išlindo siluetas.

Kol nustėrusi žvelgiau į tamsumą, mano dėmesį išblaškė Estelos klyksmas. Vesijus kažką sušuko. Atsisuksi bandžiau susigaudyti, kas atsitiko. Krūptelėjau nuo šaižaus garso lyg kas laužytų šakas ir vėl atsisukau į nepažįstamą siluetą. Pagaliau išvydau raudonus plaukus.

Sustingau iš baimės. Mano galvoje pradėjo spengti. Nebegalėjau įkvėpti. Nesuvokiau, kad dedasi aplinkui. Buvome tik mudu - aš ir raudonasis. Padaro raudoni plaukai styrojo netvarkingai, kaip ir visi raudonieji jis atrodė jaunai.

-Čia tu,- tarė jis man ir išsišiepė. Jo balsas tarsi skambėjo mano galvoje, nors ir mačiau krutant lūpas. Krūptelėjau, mano kojas pakirto. Raudonasis mane pažinojo, bet aš niekada nebuvau jo mačiusi.

Galiausiai atsigavusi pradėjau purtyti galvą ir pasitraukiau atgal. Raudonasis rankos mostu parodė trauktis savo bendrams, kurie laikė prispaudę vaikinus. Tada man nusišypsojo parodydamas ilgas iltis ir dingo. Tačiau aš vis dar buvau sukaustyta. Negalėjau atitraukti akių nuo tankumos ir atrodė, jog jaučiu to padaro grobuonišką žvilgsnį.

-Tau nieko neatsitiko?- Kleo pripuolė prie manęs ir papurtė už pečių.- Hile! Girdi?

Atsipeikėjusi pažiūrėjau į vaikiną. Staiga susigriebiau, kad turiu vykdyti sergėtojos pareigas.

-Kur Estela? Vesijus ir Tomijus sveiki?- apibėriau klausimais ir pasisukau jų ieškoti. Jau buvo atbėgę rūmų sergėtojai. Jų jautri klausa užfiksavo triukšmą.

Kleo mane sustabdė patraukdamas prie savęs. Pažvelgiau į jį malšindama nelygų kvėpavimą.

-Estelą jie pasiėmė,- ištarė jis, kad girdėčiau tik aš. Jo balsas buvo įtaigus. Estelos čia ir neturėjo būti. Jos dingimas buvo bereikšmis vampyrų pasaulyje.- Ką jis tau pasakė?

Ilgai žiūrėjau į Kleo žalias akis, kurios tarsi padėjo nuvyti baimės sukeltą šiurpą. Pati nesuvokiau, kas čia ką tik nutiko. Pirmą kartą savo gyvenime susidūriau su raudonuoju. Ir tai visai nebuvo baisioji dalis.

-Jis mane pažįsta...