Sergėtoja

19 skyrius

Stovėjau tarpdury prie išlaužtų durų. Mano krūtinė kilnojosi nuo tankaus kvėpavimo pro burną. Buvau įsiutusi. Viduje kilo didžiulis pyktis, tačiau tuo pačiu ir kaltė. Žvelgiau į tuščia kambarį ir išdaužtą langą. Norėjau viską sudeginti, kad ištraukčiau iš savęs sukilusius neigiamus jausmus

Vampyrų demonas nesuvokia, ką galiu padaryti netekusi savo kilmingojo.

Nekantravau jį išleisti laukan sukauptą įtūžio proveržį, tačiau pakeliui į akademiją Promė bandė mane nuraminti.

-Kleo gyvas, jam viskas bus gerai, kol jį suras akademijos sergėtojai,- per daug užtikrintai tarė ji.

-Prome, akademijos teritorijoje vyksta karas,- atkirtau jai.- Kleo tėvai nužudyti, sergėtojai tikriausiai taip pat. Jei niekas nepraneš tarybai, jis nesulauks pagalbos.

-Bet tai spąstai tau...- su nerimu ištarė draugė.

Tikriausiai emocijos užėmė mano blaivų mąstymą, todėl norėjau veikti nepaisant pasekmių ir kad Felas tikrai laukia manęs išskėstomis rankomis. Visgi buvau pasiruošusi, niekas negalėjo manęs perkalbėti.

Grįžus į akademiją, pati pirmoji iššokau iš mašinos ir įbėgau į vidų. Ketinau pagriebti kuolelius ir Karių atsivežtą lazdą, tačiau pakeliui mane sustabdė Amija.

-Kas ten nutiko?- pareikalavo ji paaiškinimo. Direktorė suraukė kaktą. Jos šalti jausmai niekada neatskleisdavo, ką ji iš tiesų jaučia ir galvoja.

-Kleo pagrobė raudonieji. Einu jo ieškoti,- išbėriau praeidama pro ją. Visgi Amija užstojo man kelią.

-Tu niekur neisi,- paprieštaravo direktorė.- Kariai vyks kautis su raudonaisiais.

Lyg išgirdusi ją šaukiant tuoj pat pasirodė Skolastika. Ji nešėsi lazdą, kurios man irgi reikėjo.

-Džiaugiuosi, kad atsigavai, Hile,- tarė ji linktelėdama.- Mes pasirūpinsime Kleo. Kadangi esi reikalinga vampyrų demonui, tau eiti būtų per daug pavojinga.

Skolastika kalbėjo labai tvirtai ir įtikinamai. Tačiau negalėjau pasiduoti.

-Privalau gelbėti Kleo, juk aš jo sergėtoja!- pakėliau balsą, bet tuoj susitvardžiau. Turėjau pataupyti savo pyktį ant Felo.- Visiems mokiniams gresia pavojus, tačiau jie vis tiek treniravosi kovai ir gynė akademiją. Tad leiskite ir man eiti kartu.

-Žinoma, kad tu jo sergėtoja, bet, Hile, paklausyk, tai labai rizikinga,- ramino mane Amija.- Vampyrų demonas nori sunaikinti paskutinę mėlynąją sergėtoją. Pasielgtum neprotingai, jeigu eitum tiesiai pas jį. Tuomet Kariai neišgelbės nei tavęs, nei Kleo.

Jaučiau, kaip mano rankos svyra. Nenusipelniau būti vadinama mėlynąja sergėtoja. Galėjau pykti, kad manęs neišleido tarsi vaiko, tačiau iš tiesų juk visiškai nebuvau pasiruošusi. Tapau sergėtoja tik prieš mėnesį ir vis dar nesugebėjau pasivyti kitų.

-Bet mano pareiga...- bandžiau griebtis paskutinio šiaudo.

-Hile, užsičiaupk ir paklusk vyresniesiems,- nutildė mane iš kažkur atsiradusi trenerė Bolvel. Ji sukryžiavusi rankas atsistojo prie Amijos.

Sužaibavau akimis, tačiau sutramdydama pyktį nuėjau kuo toliau nuo jų. Nesuvokiau, ar mane saugojo, ar tiesiog matė, kad iš manęs nėra jokios naudos. Labiau jaučiau, jog antras variantas.

Norėjau pasislėpti, kad niekas manęs nesurastų. Biblioteka netraukė, kur galėjau sutikti Orterą. Šiuo metu man reikėjo pabūti vienai. Neradusi tinkamesnės vietos, nusliūkinau į koridorių ir įsitaisiau ant palangės susikeldama kojas prie krūtinės. Galbūt iš tikro nesuvokiau tikrosios situacijos. Tai nebuvo pratybos, per kurias dar galėjau susimauti. Dabar mano aklas puolimas galėjo pridaryti didesnių bėdų.