Sergėtoja

12.3 skyrius

Vis dėlto vonia nepasinaudojau. Tingėjau prisileisti vandens, tad tiesiog greitai palindau po karštu dušu ir apsivilkusi juodus marškinėlius ir rožinius šortukus griuvau tiesiai į lovą. Apsikamšiau stora paklode ir stengiausi užmigti. Raičiausi iš vieno šono į kitą ieškodama sau tinkamos gulėjimo pozos, kol galiausiai pasiėmiau savo telefoną nuo naktinio stalelio. Telefono laikrodis rodė beveik trečią valandą dienos. Tada aišku, kodėl miegas manęs visai neima. Tačiau, turiu pripažinti, gulėti minkštuose pataluose buvo kur kas maloniau nei dalyvauti treniruotėse.

Beveik visas dvi valandas pražaidžiau savo telefone esančius žaidimus, tada suvokiau, kad man metas pailsėti. Metas atsikratyti raumenis tempiančio jausmo, arba kaip gydytoja Tom sakė, šoko.

Galiausiai po kažkiek laiko įkritau į sapnų karalystę. Kai jau pajutau pilnai pailsėjusi, pramerkiau akis. Mane pasitiko tamsa. Jaučiausi lyg būčiau išmiegojusi tik porą minučių, vadinasi miegas gerokai paveikė mano vidinį ritmą. Nebesuvokiau, kiek laiko miegojau ir ar išvis miegojau. Tokio keisto jausmo dar niekada nebuvau patyrusi. Bet buvau tikrai geresnės savijautos nei prieš tai.

Pasukau galvą į netoliese savo lovoje gulinčią Promę ir tada nusprendžiau patogiai įsitaisyti, kad ir vėl užmigčiau. Tikrai nežadu keltis vidury nakties ir stypsoti lyg vaiduoklis.

Atsiguliau ant nugaros ir sudėjusi rankas žvelgiau į tamsias lubas. Jose atsišvietė kažkokie šešėliai. Išplėčiau akis tarsi tai padėtų man geriau įmatyti. Rodos, man vėl vaidenasi. Ant lubų švysčiojo medžių šakos, nors jų arti lango niekur nebuvo, taip pat atrodė lyg lubų paviršiumi slystų juodi dūmai.

Apsiklojau paklode iki pat smakro. Baimė užkariavo mano protą ir mano raumenys vėl įsitempė. Pradėjau nekontroliuojamai virpėti. Man norėjosi šauktis pagalbos, tačiau neįstengiau praverti burnos. Bijojau, kad šešėliai tuomet mane puls.

Prašau, prašau, pasitraukite nuo manęs, paniškai kartojau sau mintyse. Šešėliai nuslydo nuo lubų ir palengva pradėjo judėti per mano antklodę. Akimirksniu atsisėdau ir susigūžiau prie sienos, norėdama apsisaugoti nuo šiurpių šešėlių, kurie artėdami link manęs kažką šnibždėjo.

Net nesuvokiau, kad mano skruostais pradėjo riedėti ašaros. Nagais stipriai įsikibau į antklodės kraštą ir prisitraukiau ją prie pat veido.

-Pasitraukit nuo manęs... Palikit mane ramybėje...- šnibždėjau gerklėje jausdama badantį skausmą.

Tačiau šešėliai manęs nesiklausė. Jie užtemdė man protą. Jaučiausi tarsi būčiau uždaryta nedidelėje juodoje dėžėje. Blaškiausi joje, norėdama surasti išėjimą, tačiau mano pastangos buvo bevaisės.

Galiausiai nustojau draskytis, tiesiog užmerkiau akis ir pradėjau kvėpuoti tolygiai.

-Tai netikra...- ištariau tuščioje erdvėje. Mano iškankinto balso aidas atsimušė į nematomas sienas.- Tai netikra...

Šie žodžiai pavirto į šnabždesį, kuris vis slopo ir tolo nuo manęs. Netrukus panirau į šaltą erdvę ir joje praradau sąmonę.

.

Kai pramerkiau savo mieguistas akis, išvydau priešais save Promę ir Melijaną, žvelgiančias į mane susirūpinusiais žvilgsniais. O kai pakėliau galvą, pamačiau ir Kleo.

-Kas yra?- paklausiau nesuprasdama, kodėl jie žiūri į mane taip lyg būčiau pabėgusi iš namų, o jie mano tėvai.

Tačiau man atsakymo nereikėjo. Rankomis užčiuopiau žolę. Aš buvau lauke, akademijos kieme, medžių saloje. Po velnių, aš miegojau lauke.

-Vampyrų motina,- pralemenau ir staigiai atsistojau ant kojų.- Kaip aš čia atsidūriau?

-Norėtume to paklausti tavęs,- tarė Promė sukryžiuodama rankas ant kūtinės. Ji tikrai šiuo metu atrodė lyg mano motina.- Hile, ar tu vaikščioji per miegus?