Sergėtoja

1.2 skyrius (2 dalis)

Niūri, apsiniaukusi diena ir nenustojantis lietus puikiausiai tinka laidotuvėms.

Prie Kleo tėvų karstų rikiavosi giminaičiai ir šiaip draugai. Visi jie rankose turėjo juodus skėčius ir raudonas rožes.

Pajutau, kaip Kleo spusteli man ranką. Pažvelgiau į jį. Vaikinas stovėjo nejudėdamas ir įsmeigęs akis kažkur į žemę. Lindėjome abu po vienu skėčiu, aš klausiausi barbenančio lietaus. Nepažinojau to jausmo, ką reiškia netekti abiejų tėvų. Buvau nepilnų metų, kai netekau saviškių, todėl net nesuvokiau, ką reiškia juos mylėti. Tačiau Kleo santykiai su tėvais nebuvo kloti rožėmis. Tikriausiai dėl to dar skaudžiau jų netekti. Daug neišsakytų žodžių ir nereikalinga pagieža.

Kleo irzliai atsiduso. Jis nenorėjo čia būti. Atėjo tik dėl sesers prašymo ir kad aš ėjau kartu.

-Eime iš čia,- sušnibždėjo jis.

Linktelėjau galvą sutikdama su juo. Nors ir stengiausi išreikšti pagarbą, visgi man pasidarė šalta.

Prieš dvi dienas, kai grįžome į akademiją nuvargę ir išsekę, tiesa, kas atsitiko vampyrų demonui, taip ir neišaiškėjo. Melavau, kad jis pradingo nespėjęs mūsų pulti, tačiau Amija tuo nepatikėjo. Teko jai papasakoti, jog visgi panaudojau mėlynąją ugnį prieš Felą. Tada direktorė susikrimto. To man užteko, kad įsitikinčiau, jog jis grįš.

Taigi visiems kitiems toliau privalėjau meluoti, kaip nurodė Amija. Mokiniai šventė pergalę prieš raudonuosius, kurie nustojo puldinėti. Tačiau aš negalėjau apsiprasti su ta mintimi, kad Felas dar nenugalėtas. O tai reiškė, kad man ir Kleo vis dar grėsė pavojus.

~~~

Nesvarbu, kad lauke prisnigo (arba, kad aš iš dalies išgelbėjau akademiją), vis tiek praktikos darbą žmonių pasaulyje reikėjo atlikti. Tikriausiai tai buvo geras dalykas, reiškiantis, kad mums metas sugrįžti į įprastus gyvenimus, toliau mokytis ir treniruotis. Žinoma, tai taip pat reiškė, kad taryba nesužinojo visų detalių apie vampyrų demono prisikėlimą, todėl sustiprintos apsaugos priemonės buvo pamirštos. Kam jų reikėjo, jei nebegrėsė pavojus iš raudonųjų. Tačiau tik aš vienintelė nujaučiau, kad tai dar ne pabaiga.

Cinktelėjus žaislų parduotuvės skambučiui į vidų įėjo senyva moteriškė. Mudu su Kleo tuo metu žvengėme iš kaubojaus-žaislo jojančio ant kiaulės. Pirmą kartą atlikau praktiką su savo kilminguoju, o vaikinas apskritai nėra dirbęs žmonių mieste. Taigi jis daugiau linksminosi nei žiūrėjo rimtai į savo pareigas.

-Atsiprašau,- kreipėsi maloniai senutė.

-Taip, ko pageidausite?- paklausė Kleo lyg tai būtų ne žaislų parduotuvė, o restoranas.

Iš tiesų nebegalėjome daugiau čia ištverti. Jau buvo beveik penkios vakaro, taigi už dešimties minučių reikėjo uždaryti parduotuvę ir grįžti į akademiją. Prieš šventes žmonės tampa labai aktyvūs. Atrodė, kad tai jie energiją siurbiantys vampyrai.

-Noriu nupirkti ką nors savo anūkui Kalėdų proga,- prašneko senutė.

Kalėdos. Mes, vampyrai, jų nešvenčiame. Mūsų pasaulyje yra visai kitokios šventės nei žmonių. Tačiau, kaip ryte pajuokavo Kleo, visko gali būti, kad ir mes greitai pradėsime puošti kalėdines egles. Laikai keičiasi, o vampyrai turi prisitaikyti. Visgi su tuo niekada nesutikčiau. Ši šventė yra skirta šeimoms, o aš neturiu šeimos, tad kokiam tikslui reikėtų ją švęsti.

-O kiek jam metų?- pasiteravo Kleo. Jis visada kalbėdavo su pirkėjais, o aš supakuodavau pirkinius.

-Penkiolika,- nusišypsojo moteriškė.

-Na, tada jam dovanos reikia ne iš tokios žaislų parduotuvės,- sumurmėjo Kleo. Suspaudžiau lūpas, kad nesusijuokčiau, ir susitvardžiusi kumštelėjau jam už tokias nedoras mintis. Gerai, kad senutė neišgirdo. Ji šypsodamasi paprašė pakartoti.

-Sakau, kad jam tiktų radio bangomis valdomas lėktuvas,- rimčiau pasiūlė Kleo.

Moteriškė pritariamai linktelėjo. Netrukus kruopščiai supakavau dovaną ir įteikiau jai. Dar vienas patenkintas pirkėjas.

Penkios minutės. Kleo už durų užkabino lentelę „Uždaryta" ir mums liko tik susitvarkyti.

Surinkau dovanų popieriaus likučius, o likusį didesnį gabalą pradėjau vynioti į ritinėlį. Akies kraštelius pastebėjau, kad Kleo žiūri į mane.

-Kas?- paklausiau nepakeldama akių.

Nejučia jis prisislinko arčiau manęs ir atsirėmęs į prekystalį apglėbė mane per liemenį. Mano kūnu nuėjo šiurpuliukai. Vis dar negalėjau priprasti prie jo artumo.

-Jaučiu tavo nerimą,- tarė jis žiūrėdamas man į akis. Atrodė, kad permato mane kiaurai. Tačiau nenuostabu. Tarp mudviejų esantis ryšys buvo dar labiau sustiprėjęs.

-Man viskas gerai,- patikinau ir nusukau žvilgsnį į dovanų popierių.

-Ne viskas. Hile, tu pati ten buvai, Felo nebėra,- pasakė Kleo.

-Bet aš jį vis dar regiu,- ištariau pašnibždomis ir pakėliau akis į vaikiną, prisimindama savo naujus sapnus.- Jis mano košmaruose. Kartais matau jį, kartais girdžiu tik jo balsą.

-Ką jis sako?

-Pyksta ant manęs, puola iššiepęs savo iltis ir vis kartoja, kad manęs laukia mano motinos lemtis.

Susikrimtusi prikandau lūpą. Tikriausiai mane veikė baimė, kad vampyrų demonas dar gali būti gyvas. Mano sapnai buvo labai įtikinami, nors ir, kaip visada, neryškūs.

Kleo norėjo dar kažką sakyti, bet pro duris staiga įlėkė Promė įnešdama geros nuotaikos pliūpsnį. Mergina dirbo savo kilmingąja netoliese esančioje mažojo kavinėje.

-Oi, sutrukdžiau,- šyptelėjo draugė suvokusi, kad netinkamu laiku atsibeldė.

Atsitraukiau nuo Kleo pajusdama, kaip nesmagiai iškaistu. Nenorėjau, kad kiti mudu matytų besiglėbesčiuojančius. Tai man buvo neįprasta, nes dažniausiai šalindavausi bet kokio artumo. Kas vyko tarp manęs ir Kleo - man dar reikėjo daugiau laiko, kad tai išsiaiškinčiau. Nesuvokiau, ar mes galėjome būti daugiau nei tik kilmingasis ir jo sergėtoja. Kaip ir negalėjau pripažinti, kokius jausmus jaučiau jam. Visgi šiuo metu mano galvą buvo užgrobusios kitos mintys.

-Laikas grįžti namo. Atostogos jau prasideda,- pranešė Promė ir suplojo rankomis.

Namo? Na taip, akademija buvo mano namai, bet tikrai ne Promės.

Gatvėje jau laukė akademijos automobilis. Išėjau iš parduotuvės paskutinė ir užrakinau duris. Nejučia žvilgtelėjau pro stiklą į tamsą matydama savo neryškų atvaizdą tarsi savo šešėlį. O jeigu mano sapnai buvo pranašiški? Juk Felastrėjaus aš iš tiesų nesunaikinau.