Sergėtoja

20.2 skyrius

Jau buvo galima suprasti, kad Felastrėjus lankėsi Archyve. Vaizdas buvo gniuždantis ir slegiantis. Augalų vartai nudžiuvę, o varnos-sargės negyvos gulėjo ant grindų. Visame Archyve mėtėsi jų plunksnos. O kiek tolėliau, už augalų vartų, gulėjo mokytojų kūnai. Mano širdis susitraukė, kai išvydau direktorę Amiją ir Orterą.

-Jie gyvi,- tarė Ana, kai pradėjo tikrinti mokytojų pulsus. Palaukiau, kol ji prieis prie direktorės ir bibliotekininkės, ir tik tada lengviau atsidusau.- Tik greičiausiai Felastrėjus užkalbėjo juos miegoti.

-Kodėl jis taip su jais pasielgė?- svarstė Promė. Ji sunerimusi apsiglėbė save rankomis.

-Mokytojai jam pavojingi,- pasakė Kleo.- Jie vyresni, juos sunkiau laikyti įtaigoje. Be to, Amija galėjo viską pranešti tarybai.

-O gal taryba jau paveikta?- mąstė Melijana.- Kas tada būtų?

-Taryba nesvarbi,- pasakiau ir pasiruošiau eiti iš čia.- Melijana, Ana, pabandykite atgaivinti mokytojus. O likusieji išsiskirstysime po akademiją. Jaučiu, kad Felas grįžta.

Kai išėjome iš Archyvo, sustabdžiau Kleo ir įdaviau jam į rankas kuolą.

-Turėk jį.- Žvelgiau jam į akis primygtinai reikalaudama priimti ginklą.

-Kodėl?- papurtė galvą vaikinas.- Juk tu turi jį nužudyti.

-Man reikės tavo pagalbos, Kleo,- pasakiau.- Neįstengsiu nužudyti vampyrų demono. Galiu tik jį susilpninti ir atskirti kūną nuo sielos. Tačiau tada nebeturėsiu jėgų jį sunaikinti.

Vaikinas nenoriai paėmė kuolą.

-Tuomet turėtume laikytis šalia.

-Ne, Felas pajus, kad kažkas ne taip,- atsakiau.- Jeigu kažkuris iš mūsų pirmiau su juo susidursime, turėsime išsilaikyti.

-Gerai. Jeigu kas, tuoj pat atlėksiu pas tave,- pasakė jis ryžtingai ir palipo laiptais į viršų.

Teris ir Promė netrukus taip pat pasuko į skirtingas puses. Likau aš ir Dionas.

-Eisiu su tavimi,- tarė jis, kai patraukiau link valgyklos į pagrindinį koridorių. Nieko neatsakiau. Vis tiek nebūtų klausęs manęs.

Netrukus pajaučiau keistą jausmą, kuris reiškė, kad Felastrėjus jau akademijoje. Kadangi jis dabar turėjo mano mėlynosios ugnies energiją, buvo daug lengviau jį jausti. Kaip tikriausiai jis jautė ir mane.

Kaip tik tuo metu suvokiau, jog mano drąsa sutriko. Ji pradėjo blėsti. Rodos, užburta raganos apyrankė nelabai geru metu sutvarkė mano pusiausvyrą.

Kai pasiekėme koridorių prie salės, parodžiau Dionui sukti link tualetų. Nuojauta rodė, kaip tik ten.

-Palauk. Trumpam sustokime,- ištariau tyliai. Sustoję abu klausėmės nakties garsų. Deja, čia vyravo tik tyla. Kankinanti tyla.

-Kodėl atidavei kuolą Kleo?- staiga pašnibždomis paklausė Dionas.

Pasukau galvą į jį. Paskui vėl nusisukau.

-Nužudyti Felastrėjų ne taip paprasta. Reikia atskirti jo sielą nuo kūno. Nepajėgsiu padaryti abiejų dalykų.

-Suvokei tai nuo pat pradžių?

Nors Dionas ir klausė, nieko neatsakiau. Tai buvo aišku. Žinoma, kad pati norėjau pribaigti demoną, tačiau man buvo skirta atiduoti visas jėgas jo sielos atskyrimui.

Staiga mano kūnas sustingo. Raumenis surakino jausmas, jog kažkas alsuoja mums už nugarų.

-Dionai!