Sergėtoja

9.3 skyrius

Apžvelgiau visą ilgą koridorių, kuris, rodos, buvo dar labiau pailgėjęs. Jaučiausi, kaip pakvaišusi. Mano širdis šokinėjo tarsi tai būtų jos paskutiniai dūžiai, o mano rankos ir kojos nutirpo.

Viso to priežastis buvo sienos. Tiksliau keisti simboliai ant jų. Kur tik pažvelgdavau, prieš mano akis plytėjo dar niekad nematyti juodi ženklai. Atrodė labai panašūs į sergėtojų tatuiruotes, tačiau geriau įsižiūrėjusi suvokiau, kad jie visi vaizdavo ratą. Lėtai priėjusi arčiau sienos ištiesiau virpančią ranką ir jau ruošiausi paliesti, kai staiga man susisuko galva. Tarsi gavusi ledinio vandens pliūpsnį į veidą atšokau atgal.

-Hile, tau viskas gerai?

Sumišusi pasukau galvą į tą, kuris kreipėsi į mane. O tai buvo Navinas. Galima sakyti, kad tai buvo pirmas kartas, kai jis kažko manęs paklausė ir dar kreipėsi vardu.

-Taip, viskas gerai,- greitai numykiau ir sudėjau rankas, kad nesimatytų, kaip jos virpa.- Jau baigei treniruotes?

Paklaususi išspaudžiau kiek galima malonesnę šypseną. Tačiau neatsispyriau pagundai pažvelgti į sieną. Mano laimei, o gal ir nelaimei, ten nieko nebebuvo.

Navinas man nieko neatsakė, tiesiog linktelėjo. Visgi jo žvilgsnis dar ilgokai nesitraukė nuo manęs.

-Tai aš jau eisiu,- sumurmėjau ir apsisukusi nukulniavau į savo kambarį.

Vos tik pradariau duris puoliau tiesiai į vonią. Nekreipiau dėmesio į prie kompiuterio sėdinčią Promę, kuri tikriausiai nė nespėjo sureaguoti. Tuoj pat atsisukau šaltą vandenį ir nusiprausiau veidą. Tai atlikusi pažvelgiau į veidrodį. Mano akių vyzdžiai buvo kaip niekad išsiplėtę, o veido išraiška atrodė tarsi būčiau išvydusi košmarišką pabaisą. Tačiau tokie vaizdiniai yra tik sapnuose, o tai ką mačiau buvo tikrų tikriausia.

Iš pradžių juodas katinas, kuris, pasirodo, yra raganius-meteras, galintis keisti pavidalus. O dabar paslaptingi, tik man vienai matomi ženklai ant sienų. Ką tai galėjo reikšti, nė nenutuokiau. Buvau per daug pavargusi, be to, tiesą sakant, visai nenorėjau gilintis į tai. Man jau įgriso, kad viskas nutinka tik man. Užtenka, kad Vesijus mane niekina. Nenoriu užsitraukti ir kitų nemalonumų, tad paprasčiausiai pamiršiu tai, ką mačiau, ir viskas bus gerai.

Tikiuosi... Pasakiau tai savo mintyse ir griuvau į lovą. Kai užsimerkiau, gilus miegas iškart įtraukė mane į ramią tamsą, ir aš pamiršau, kas ką tik nutiko. Daugiau problemų man nereikėjo.

.

Miegojau, kaip užmušta, visa apsiseilėjusi ir sujaukusi visą savo patalynę. Negirdėjau žadintuvo, arba nebuvau jo išvis nusistačiusi, tad pramiegojau gerą pusvalandį.

Prabudusi, suvokiau, kad iki pamokos liko tik keturios minutės. Žvilgtelėjau į Promės lovą. Ji buvo tuščia.

Skubiai atsiprausiau ir išsišukavau plaukus. Apsivilkau pirmus pasitaikiusius marškinius ir mėlynus džinsus. Sagstydamasi sagas išlėkiau į koridorių.

Žinojau, kad į lauko treniruotes pavėlavau, tačiau trenerė Bolvel visai manęs nepastebėjo. Tankiai alsuodama atsistojau prie mokinių būrio ir pradėjau akimis ieškoti Promės. Viena ausimi dar klausiausi Bolvel nurodymų.

-Praėjusiais mokslo metais mums nepavyko atlikti šios užduoties,- dundėjo trenerės balsas.- Tačiau šįkart nebebus jokių išimčių. Susiskirstykite poromis po du, tik ne su savo kilminguoju ar sergėtoju.

Sugriežiau dantimis nusivildama, kad negalėsiu būti su Kleo. Tada pradėjau ieškoti Promės. Tačiau ji buvo šalia Navino ir, atrodo, manęs net nematė. Žadėjau jau eiti link jos, bet visgi susilaikiau. Teks ieškoti kito porininko.