Sergėtoja

18.2 skyrius

Visiškai nesigaudžiau žmonių mieste, tad nebūčiau galėjusi atsekti, kaip mane atvedė Omiša. Pasiklioviau Dionu, kuris mums išėjus iš namo, parodė eiti į galinį kiemą. Iš pradžių maniau, kad trumpinsime kelią, tačiau baisiai klydau.

Kieme stovėjo motociklas. Vienintelės transporto priemonės, kuriomis esu važiavusi buvo mašina ir autobusas. Taigi man visai nepatiko, kur link visa tai vedė.

-Iš kur jį gavai?- paklausiau žiūrėdama priešišku žvilgsniu.

-Omiša per pažįstamus surado, tai aš jį ir nusipirkau,- pasakė Dionas nuvalydamas nuo motociklo nematomas dulkes.

Štai dar vienas jo žmogiškas pomėgis. Pirmas – krepšinis, antras – motociklai. Jis tikrai ilgai gyveno tarp žmonių, kad priprastų prie tokių dalykų. Man iki šiol nepatiko tos klaidžios gatvės ir sausakimšos parduotuvės, tad labiau vertinau vampyrų pasaulį.

Netrukus Dionas atsisėdo motociklo.

-Tik nesakyk, kad važiuosim su juo,- mestelėjau pakeldama antakius. Mano protas rėkė trauktis kuo toliau nuo šios pavojų skelbiančios transporto priemonės.

Dionas šypsodamasis linktelėjo.

-Tikrai ne...- purčiau galvą atsitraukdama atgal.- Ar negalime eiti pėsčiomis, kaip tai padariau čia ateidama?

-Nagi lipk.

Vaikinas primygtinai žvelgė į mane ir atrodė, kad jei prireiks lauks visą amžinybę. Suspaudžiau kumščius, kad nepradėčiau žegnotis ir lėtai priėjau lyg bijodama pažadinti žvėrį.

-Man nepatinka motociklai,- ištariau sukandusi dantis. Tada atsargiai užlipau.

-Nebijok,- šyptelėjo vaikinas.- Greitai nevažiuosiu.

-Aš nebijau,- nukirtau.- Tai nesaugu. Tu net neturi šalmų.

-Nespėjau įsigyti. Be to, mes vampyrai.

-Bet mes nesame nemirtingi.

Dionas pakreipė galvą atsidusdamas.

-Tu teisi,- ramiai pasakė jis. Tada pasisuko į mane ir šyptelėjo.- Tvirtai įsikibk.

Tik spėjau apkabinti jį per liemenį, vaikinas užvedė variklį ir patraukė pirmyn.

Visą kelią buvau užsimerkusi. Prie krūtinės spaudžiau kuolą ir nepaleidau Diono. Padėjau galvą ant jo nugaros ir meldžiau, kad tik greičiau atvažiuotume.

Pajutusi, jog jau sustojome, staigiai nušokau nuo motociklo ir pasitraukiau į šoną. Daugiau niekada nevažiuosiu su šiuo daiktu.

-Na, juk nebuvo baisu,- pasakė Dionas, nulipęs nuo motociklo. Jis jį pastatė už akademijos vartų, prie krūmų.

Papurčiau galvą. Visgi stengiausi nuslėpti, kad vos nenumiriau iš baimės. Kaunuosi su raudonaisiais ir vampyrų demonu, bet bijau kvailo motociklo.

-Atsipalaiduok,- tarė Dionas, priėjęs arčiau manęs.- Man irgi taip iš pradžių buvo. Rodos, net kraujas buvo sustingęs.

-Man viskas gerai,- sumurmėjau.

Galbūt tas jausmas buvo visai ne baimė. Mano kraujyje pulsavo adrenalinas. Net kažkur giliai krebždėjo nedora mintis, kuri teigė, kad norėjau pakartoti pasivažinėjimą motociklu. Tačiau turėjau save apraminti.

Kol raminau savo širdį, nė nepajutau, kaip Dionas dar labiau priartėjo prie manęs. Tarp mudviejų nebebuvo jokio tarpo. Staiga suvokiau, jog vaikino rankos liečia mano liemenį ir leidžiasi žemyn.

-Dionai, ką tu darai?- suklusau ir šiek tiek atsitraukiau loštelėdama.

Vaikinas, tarsi atsibudęs iš transo, pasitraukė nuo manęs.