Sergėtoja

3.3 skyrius

Tikriausiai pirmą kartą mano gyvenime direktorės Amijos kalba nevertė manęs užmigti. Ji kalbėjo su tokiu įkvėpiančiu tonu ir tarsi pažadėjo, kad tikrai šie metai bus tokie, kokie ir turėjo būti. Be jokių siurprizų.

Tačiau juk Amija to garantuoti negalėjo.

-Paskutinių metų sergėtojų parengimas bus stipresnis,- kalbėjo direktorė.- Nors ir nebeturime elementų mokytojo, jūs mokysitės patys. Raudonųjų išpuoliai mus užgrūdino labiau nei kitas akademijas, tad mes būsime stipresni. Mes būsime pasiruošę.

Amijai nutilus pasigirdo plojimai. Mokiniai pakylėtais veidais plojo direktorei. Kiekvienas iš jų patyrė baisius dalykus, daug kas iki šiol paveiktas vampyrų demono dar sunkiai atsigauna. Ta velnio išpera mumyse paliko nemenką randą. Dionui bene didžiausią. Omišai išgydžius jį, vaikinas nebenorėjo grįžti į akademiją.

Tokia ir buvo visa šventės ceremonija. Neatvyko nei kilmingųjų tėvai, nei naujų mokytojų. Salėje užtrukome vos dvidešimt minučių, o dabar liko tik pasiimti mokymosi plano lapus.

Kaip visada mudvi su Prome likome beveik paskutinės. Sėdėdama savo vietoje pamačiau, kaip Kleo pasiėmė savo lapą ir atsisukęs į mane mirktelėjo. Nusišypsojau jam. Tačiau tai anaiptol dar nereiškė, kad taip lengvai pamiršiu, kas nutiko Palerų rūmuose.

Kai salė visiškai ištuštėjo, priėjome su Prome prie pakylos. Pagal savo vardus ir pavardes suradome lapus. Iškart žvilgtelėjau į savo. Tada staigiai permečiau žvilgsnį į Promės lapą.

-Pala, o kur sergėtojų susirinkimas?- nustebau. Praėjusiais metais visą rugsėjo mėnesį Promė ir kiti sergėtojai į juos vaikščiodavo, kol aš dirbdavau bibliotekoje.

-O, kaip gerai, kad jų nebebus,- atsiduso Promė.

-Ei, o aš taip ir nebesužinosiu, ką jūs ten darėte,- susiraukiau.

-Oi, mes ten viską darėme,- paslaptingai ištarė draugė pamerkdama akį.- Vykdavo itin slapti sergėtojų...- Promė primerkė akis išsišiepdama.- Hile, nurimk. Tai buvo tik mokymai, kaip elgtis kritinėse situacijose. O tu sugebi tai už mus visus geriau. Taigi tau, ypač tau, nereikia jokių susirinkimų.

Nusišypsojau pagirta draugės. Tačiau tikrai suvokiau, kad daugiau veikiau vedama energijos kunkuliuojančios savo kraujyje nei šalto proto.

-Nemanau, kad judvi pastebėsite stipresnį spaudimą,- tarė Amija, nusileidusi nuo pakylos. Ji maloniai šypsojosi. Netrukus pastebėjau jai iš paskos ateinančią aukštą moterį kartu su į ją labai panašia mergina.

-Mėlynoji sergėtoja,- moteris kreipėsi į mane.- Šią merginą galėčiau atpažinti bet kokioje minioje.

Galiausiai prisiminiau ją. Tai buvo vampyrų tarybos vyriausioji narė, kuri paskyrė man aukščiausią įvertinimą per sergėtojų testavimą. Ir pašventino mane Mėlynosios sergėtojos titulu. Žinoma, taryba man dar neuždėjo antspaudo ant oficialaus rašto. Pirmiausia turėjau baigti akademiją.

Moters veide išsiplėtė draugiška šypsena, kuri buvo daug šiltesnė nei Amijos. Ir nepaisant to, kad jos abi grynakraujės, tarybos narė atrodė labiau motiniška ir globėjiška.

-Tai Prometėja, Aislekerių dukra,- pristatė draugę Amija.

-Didelė garbė, Prometėja,- linktelėjo tarybos narė.- O aš tikriausiai deramai neprisistačiau. Aš Klemensija Kelven, o čia mano dukra Volisa.

Ji trumpam žvilgtelėjo į merginą nuošaliau savęs ir ši priėjo arčiau. Nejučia už jos pamačiau juodą it naktis katę. Tačiau keliskart pamirksėjau ir ji dingo. Sutrikusi užgniaužiau kvapą. Nesuvokiau, kas tai galėjo būti. Gyvūnai neprijaučia vampyrams, tad į akademiją tikrai negalėjo joks katinas.

Tuo tarpu mergina banguotais ilgais rudais plaukais palenkė galvą pasisveikindama. Nusišypsojusi padariau tą patį.

-Galite mane vadinti Vole,- pasakė ji kukliai šypsodamasi ir dar patylomis pridūrė.- Nors mano tėvai to neleidžia.

Klemensija nusijuokė palaikydama tai pokštu, tačiau įžvelgiau, kad Volisai nepatiko oficialumas. Tikriausiai būnant vampyrų tarybos vyriausios narės dukra reikėjo daugiau stengtis rodyti tinkamą elgesį.

-Žinau, tikriausiai nė vienam iš akademijos mokinių nepatiks, kad taryba šiek tiek įsikiš į jų veiklą, bet mano buvimas čia, pažadu, niekam nepamaišys.

Moteris vėl nusijuokė pasakiusi šią dar negirdėtą žinią. Mandagiai šypsodamasi žvilgtelėjau į Amiją. Kažin, kada direktorė būtų tai pranešusi? Nors sprendžiant pagal ją, tai visai nereikšmingas įvykis.

-Taigi būsiu naujokė,- sumurmėjo Volisa.- Po galais.

-Tik keturiems mėnesiams,- Klemensija pridėjo ranką ant dukros peties. Mergina atsiduso, bet nusišypsojo lyg neturėdama kitos išeities.- Volisai pabodo mokytis namuose. Tikriausiai kaip ir daugumai kilmingųjų. Atėjo laikai, kai visi nori lėkti iš namų. Ir dar į garsiąją Šv. Apolonės akademiją.

Dar kartą visi nusijuokėm. Tačiau mano mintys jau buvo nuklydusios kitur. Ar Klemensija tikrai pasakė kilmingųjų? Tarybos nariai negali būti kilimingieji. Tai išrinkti grynakraujai, kurie turėjo atsisakyti titulo, ar aukštą poziciją užimantys sergėtojai. Kelven, Kelven, kartojau sau šią pavardę mintyse. Ji tikrai kažkur girdėta. Ankstesnėse klasėse perėjome visą kilmingųjų ir grynakraujų šeimų istoriją. Tačiau nieko negalėjau prisiminti apie šią šeimą. Visgi ji tikrai buvo kažkuo ypatinga.

.

Kaip ir visada, po visų nuostabių mokslo metų pradžios ceremonijų, vykdavo vakarėliai. Jie buvo skirstomi į kilmingųjų, uždaruosius, ir Alekso, kur galėjo patekti visi, kas tik norėjo.

Volisa greitai prisijungė prie mano draugų rato. Mergina gavo kambarį prie pat mūsų su Prome, tad ji beveik nesitraukė nuo mūsų nė per žingsnį. Nesipiktinau dėl to. Man netgi buvo malonu, kad jai patiko mūsų draugija.

Volisa buvo pavydėtinai graži. Tamsiai rudi plaukai, kurių galūnės buvo pašviesintos, nuostabiai gražiai bangavosi ir atrodė lengvi lyg pūkas. Tamsiai rudos šokoladinės akys žvelgė taip, kad kartais galima pritrūkti žodžių užsižiūrėjus į jas. Be to, nors Volisa tik vos keliais centimetrais aukštesnė už mane, ji turėjo sportišką figūrą, kas buvo įprasta grynakraujams.

Volisa atrodė drąsi, tačiau tuo pačiu kukli. Ji laidė juokingas replikas ir gan dažnai juokėsi iš bet ko, tačiau žinodavo, kada turi susilaikyti. Tai pastebėjau, kai ruošėmės į vakarėlį. Tiksliau tik Promė. Aš nusprendžiau likti tais pačiais rūbais, o Volisa akimirksniu persirengė į juodą trumpą suknelę ir atėjo pas mus.

-Tau gerai, kad gyvensi viena,- tarė Promė ir juokais dėbtelėjo į mane.

-Jau maniau, kad šioje akademijoje niekada nepritapsiu,- tarė Volisa. Ji prisėdo ant Promės lovos, kol manoji tuo tarpu buvo užversta drabužiais. Promės, žinoma. Ji nutarė apsitvarkyti labai netinkamu metu.- Supraskite, niekada nelankiau jokios mokyklos. Tačiau man čia patinka.

Šyptelėjau pasukusi galvą į ją, kol lanksčiau Promės drabužius.

-Na, tikrai. Nepaisant ankstesnių įvykių, čia nėra jau taip blogai.

Tai buvo tiesa. Akademija buvo mano namai ir, nors ji buvo dažnas raudonųjų taikinys, dabar ji saugi.

-Kalbos jau pasklido apie Šv. Apolonės akademiją,- pasakė Volisa. Ji sudėjo rankas ant kelių.- Visi žino, kuo ji pagarsėjusi. Todėl taryba ir nerimauja.

Norėjau sužinoti daugiau, ką taryba svarstė dėl mūsų akademijos. Juk Volisa tikriausiai girdėjo tai iš savo motinos. Tačiau šiuo metu nebuvo tinkamas metas.

-Negalvok apie tai,- papurtė galvą Promė ir išlindo iš vonios kambario.- Aš jau pasiruošusi.

Ji apsisuko parodydama gėlėtą suknelę.

-Pagaliau,- pavarčiau akis ir numečiau sulankstytus drabužius atgal į lovą.- Tai kur einam? Pas Aleksą?

Promė pridėjo pirštą sau prie smakro svarstydama.

-Pradėkime nuo kilmingųjų. O paskui pas Aleksą. Bet visų pirma man reikia susirasti Naviną.