Sergėtoja

11 skyrius

Į galvą lindo baisios mintys. Nemiegojau visą naktį, tačiau nesijaučiau pavargusi. Greičiau paranojiška.

Rodos, pats likimas sudėliojo, kad pati pirmoji pamoka buvo elementų. Stovėjau lauke toliau nuo visų ir nejudėdama spoksojau į Revesą. Ji mokiniams aiškino užduotį. Privalau neišsiduoti, sakiau sau mintyse. Tačiau tas vakarykštis vaizdas vis lindo į galvą. Revesa ir Raudonasis... Negalėjau patikėti tuo, ką mačiau ir ką išgirdau. Revesa buvo visų mokinių gerbiama mokytoja, ji labai gerai sutarė ne tik su kitais savo kolegomis, bet ir su Amija. O štai, pasirodo, Revesa susidėjo su raudonuoju – žudiku, kuriam reikėjo manęs.

-Hile? Tau viskas gerai?

Įkvėpiau atsigaudama ir linktelėjau galvą. Mokytoja stovėjo priešais mane.

-Gerai, tada išsirink vieną taikinį,- nurodė Revesa.- Nereikia persistengti. Pabandyk atrasti tinkamiausią elemento jėgą, kad kliudytum tikslą.

Parodydama pavyzdį ji savo oro elementu numetė vieną maišą, kuris buvo pakabintas medyje. Atrodė lengva ir paprasta. Ji tiesiog mostelėjo ranka, o nuo jos oro sūkurys atsimušė į prikimštą maišą. Revesa mirktelėjo man paragindama.

-Na, pabandyk.

Pažiūrėjau į ją. Kodėl ji taip elgiasi? Kodėl ji atrodo tokia gera, o iš tiesų susimetė su raudonuoju ir dar išdavė mane?

-Drąsiau,- dar kartą paragino draugiškai moteris.

Mintyse pakviečiau mėlynąją ugnį. Delnuose pajaučiau mažą, tačiau kupiną energijos ugnelę. Kažin ar galėčiau stipriau? Kaip tada, kai pačirškinau raudonąjį. Turbūt to laukė ir Revesa. Ji juk turėjo perduoti žinias apie mano sugebėjimą raudonajam, kuris netgi vardą turėjo.

Netrukus paleidau mėlynosios ugnies pliūpsnį. Ši atsitrenkusi į maišą pradegino skylę. Revesa nusišypsojo.

-Šaunuole, Hile. Rodos, vis labiau pradedi pasitikėti savo jėgomis.

Neva nudžiugdama dėl pagyrimo nusišypsojau. Ilgiau čia neištversiu. Negaliu toliau vaidinti ir apsimesti, kad nieko neįvyko. Revesa elgėsi draugiškai, tačiau tuo pačiu griežtai, kaip tikra mokytoja. Todėl man vis atrodė, kad tai, ką mačiau vakar, buvo netikra. Nejau raudonasis užkalbėjo ją, jog ji viską pamirštų?

-Hilerija!

Atsisukau balso link. Prie mūsų artėjo Amija. Ji kreipėsi į mane pilnu vardu, tad suklusau nujausdama kažką negero.

-Revesa, norėčiau išprašyti Hilę iš pamokos.

Mokytojos veidas akimirką apsiniaukė tarsi ji nujaustų artėjančią nelaimę, bet paskui parodė šypseną.

-Žinoma.

Amija skubiai parodė sekti paskui ją. Akademijos kieme jau stovėjo juodas automobilis.

-Vyksime pas Kleo. Jis turi sugrįžti į akademiją,- lipdama į mašiną tarė direktorė.

Mano širdis nusirito į kulnus, o paskui vėl grįžo su trenksmu. Net praradau kalbos dovaną, todėl atsisėdau į mašiną nieko neklausinėdama.

-Jam kažkas atsitiko. Kleo dabar pas senelę. Ji gydūnė,- laimei, pati papasakojo Amija.

Viduje pasidarė neramu. Jeigu jo senelė gydūnė, tai turėtų juo pasirūpinti. Tarp vampyrų kartais pasitaiko gydūnų, kurie turi tam tikrų sugebėjimų gydyti, ir kiek girdėjau jų galios labai stiprios. Tad nesupratau, kuo galiu būti naudinga.

-Hile, manau, tu kaip sergėtoja tikrai jam padėsi.

-Kaip?- sudvejojau.

-Suprasi, kai atvyksime,- trumpai atsakė Amija tarsi norėtų pasakyti: tai tu sergėtoja, o ne aš.