Sergėtoja

13.3 skyrius

Nors Promė kuo puikiausiai mokėjo pasirūpinti savimi, vis tiek visada dėl jos pergyvenau. Vienintelis rimtas vaikinas, su kuriuo ji susitikinėjo, iki šiol buvo Aleksas. Tačiau mergina dažnai traukė ir kitų vaikinų dėmesį. Pasitikėjau Aleksu, nors vis dar nesupratau, kodėl jiedu išsiskyrė. Bet niekam nebūčiau leidusi jos nuskriausti. Visgi dėl nežinomos priežasties jaučiau, kad Navinas tikrai jai nieko nepadarys blogo. Ne veltui jis nuo ankstyvo amžiaus mokomas tapti kariu, o jų pasirengimas yra kur kas intensyvesnis nei sergėtojų. Tad Navinas turėjo savyje garbingumo ir buvo atsakingas.

-Hile, tik niekam apie tai nepasakok,- tyliai pratarė Promė, kai mes jau žingsniavome į akademiją.- Aš dar pati nežinau, ar tai, kas vyksta tarp manęs ir Navino, nėra vien tik laikina.

-Žinoma, kodėl turėčiau kam nors pasakoti,- pažiūrėjau į nustebusi.

-Tiesiog nenoriu tapti apkalbų centru. Ir dar Navinui užkrauti papildomo dėmesio.

Linktelėjau suprasdama. Tačiau, manau, kad ir taip visi suprato, jog tarp jų kažkas vyksta. Juk Promė vienintelė artimiausiai bendravo su Navinu. O jis išvaizdus vaikinas, merginos paslapčia į jį pažiūrėdavo nepaisant raudonų plaukų.

-Na, tikiu, kad judviejų jausmai vienas kitam kuo tikriausi.

Nusišypsojau Promei. Mergina irgi šyptelėjo ir jau kėlė rankas mane apkabinti, kai staiga išgirdau kranksėjimą ir sparnų plazdenimą. Rodos, tai buvo visai prie pat mano ausų, tad išsigandusi užsidengiau jas ir pasilenkiau prie žemės. Dangumi praskrido tirštas pulkas juodų varnų, o aš susiriečiau iš baimės ir klyktelėjau. Varnos suko ratus aukštai danguje vis nutoldamos ir vėl grįždamos, o jų kranksėjimas tiesiog gėrėsi į mano galvą.

-Hile!- kažkur toli skambėjo Promės balsas. Jutau, kaip mergina pakėlė mane prilaikydama už pečių.- Hile, kas nutiko?

Ji susirūpinusiu žvilgsniu nubraukė man nuo veido plaukus. Suvokusi, kad aplinkui tylu, nuleidau rankas ir baimingu žvilgsniu pažvelgiau į dangų, kuris buvo visiškai giedras, o ten skraidė vos kelios varnos.

.

Stovėjau atsirėmusi į treniruočių salės sieną. Aplinkui buvo tylu ir tamsu. Pamokos jau seniai pasibaigusius, tad ši vieta geriausia pasikalbėti apie tai, ko kiti neturėtų girdėti. Priešais mane kas kur gerai įsitaisę stovėjo ar sėdėjo keturi žmogystos: Kleo, Promė ir Volisa su Kozu.

Aš turėjau jiems pasakyti, kas dedasi su manimi. Kodėl taip keistai elgiuosi, kodėl atrodau tarsi išsekusi. Jau kelintą kartą praveriu burną pasiruošdama viską išpilti, tačiau iš manęs išeina tik atodūsis.

-Aš bijau,- pagaliau išsunkiau tuos baisius žodžius.- Atrodo, kad regiu tik man vienai matomus dalykus, ir tai mane gąsdina.

-Ką regi?- nekantravo Kleo.- Mes galime tau padėti, bet tik tada, kai žinosime, kas vyksta.

-Nežinau tiksliai, ar tai regėjimai,- pasakiau atsidusdama. Tada pasitraukiau nuo sienos.- Kartais matau šešėlius, kurie kėsinasi mane pasmaugti. Vieną kartą man atrodė, kad mane puola raudonasis, tada maniau, kad mane nori sukapoti varnos. O kartais tiesiog jaučiu baimę aplinkui save. Tai labai keistas jausmas, sunku jį įvardyti...

-Tarsi kas nematomo stovėtų šalia tavęs?- padėjo Kozas. Pažiūrėjau į jį pakraupusi nuo šios tiesos ir linktelėjau. Nebuvau apie tai pagalvojusi, tačiau meteras kuo puikiausiai nusakė, iš kur atsiranda mano baimė.

-Ir dar,- pradėjau vis dar neatitraukdama akių nuo Kozo.- Aš matau ženklus. Ratu besisukančius simbolius. Jie yra beveik visur.

-Tai Katsu,- nė nemirktelėjęs paaiškino Kozas.- Trumpinys iš japonų kalbos. Fukatsu reiškia prisikėlimą.

Pastebėjau, kaip visi sužiuro į visažinį meterą.

-Ką?- leptelėjau tarsi būčiau paspringusi.- Prisikėlimas? Aš nieko nepadariau.

Nuo šio žodžio mano oda pašiurpo. Paskutinį kartą prisikėlimas buvo siejamas su vampyrų demonu.

-Tu ir neturėjai nieko padaryti,- nuramino Kozas. Vaikinas paleido Volisos ranką ir išsitiesė.- Negaliu šimtu procentu garantuoti, kad esu teisus dėl to, tačiau tokie simboliai naudojami reinkarnacijai. Paskutinį kartą jie buvo žinomi dar tada, kai vampyrai, raganos ir žmonės gyveno išvien. Bet šie simboliai uždrausti ir galiausiai pamiršti. Tikriausiai dėl to, kad buvo prikeltas pirmasis vampyrų demonas, o tai prilygo beveik pasaulio pabaigai. Raganoms teko griebtis maskavimo magijos, kad Katsu būtų visiems laikams pamirštas.

-Tada kažkas vėl juos prisiminė,- šie žodžiai iš Promės lūpų nuskambėjo įtariai. Man, rodos, supratome jos užuominą. Įskaitant ir Kozą.

-Kažkas. Turėjai omenyje mane?- vaikinas pakėlė vieną antakį.

-Na, tai tik mano spėjimas,- nepasidavė Promė užriesdama nosį.- Be to, juk tu čia viską žinai.

-Taip, aš daug žinau,- meteras įrėmė žvilgsnį į ją, tačiau netrukus vėl pasisuko į mus.- Tačiau niekada gyvenime nesu matęs tų simbolių ir neturiu nė menkiausio suvokimo, kaip su jais burti. Aš meteras, karys, o ne senutė su arbatžolėmis.

Promė vis tiek neatrodė, kad visiškai pasitikėtų juo.

-Katsu gali matyti tik tas, kuris yra susijęs su tais burtais,- tikino mus Kozas. Vaikinas metė žvilgsnį į Promę.- Ir tas, kuris jais naudojosi.

-Tai tu žinai, kas darosi su Hile?- paklausė Kleo matydamas beviltišką situaciją. Aš ir pati jaučiausi neviltyje. Jausmas, kad eilinį sykį viskas vėl per mane, tiesiog spaudė krūtinę. Neaišku, kas šįkart nutiks blogo.

Kozas žvilgtelėjo į mane. Jo žandikaulis buvo įtemptas. O tai tik įrodė, kad man tikrai ne pyragai.

-Pagal tai, ką Hilė mato ir jaučia, atrodo, kad ji tapo kažkieno vartais į mūsų pasaulį.

Nustėrau tarsi ant manęs būtų užpiltas kibiras ledinio vandens. Panašiai atrodė ir kiti.

-Ką tai reiškia, Kozai?- Kleo balsas tapo griežtu, tačiau tai išdavė, kad ne tik aš esu baisiai persigandusi.

Visgi šįkart ir iš metero veido matėsi, kad vyksta kažkas blogo ir neišvengiamo.

-Tai gali būti Hinai,- pro jo lūpas prasiveržė dar niekad negirdėtas žodis.- Dievai, kurie sukūrė raganas ir vampyrus. Tai jie veržiasi čionai.