Sergėtoja

17.2 skyrius

Kaip kokia nedidelė šeima sėdėjome prie apvalaus stalo. Gurkšnojau jau trečią šlykščios arbatos puodelį, kuris, mano laimei, buvo paskutinis. Kol kas nesijaučiau kitaip, nors Marla sakė, kad elemento sugrąžinimas gali mane paveikti. Mano savijauta buvo pagerėjusi, vėl jaučiau energiją ir mėlynąją ugnį, kuri pulsavo mano krūtinėje tarsi antra širdis.

Papasakojau Dionui, kas mane atvedė pas Marlą. Kad Navinas iš tiesų yra Felastrėjus, užėmęs raudonojo kūną. Kad beveik visa akademija jo įtaigoje ir kad dabar jis pilnas mano mėlynosios ugnies energijos. Tada galiausiai atėjo eilė pasipasakoti Dionui.

-Tavo mama buvo ragana?- perklausiau norėdama įsitikinti, ar gerai supratau, kai vaikinas pasakė, iš kur pažįsta Marlą. Pasirodo, jo mama buvo Marlos gera draugė ragana. Vadinasi, Dionas šimtaprocentinis lampyras. Raganos ir lampyro vaikas.

-Na, tai nieko keisto palyginus su tavimi,- gūžtelėjo pečiais vaikinas- Juk tavo tėvas žmogus.

-Bet raganos yra išnykusios,- leptelėjau. Marla buvo pasitraukusi nuo stalo, bet vis tiek patylomis dar pridūriau.- Ar bent jau jų didžioji dalis...

Tuomet susimąsčiusi įsispoksojau į lentyną, kurioje gulėjo žiurkės ar kito mažo padarėlio skeletas. Dabar supratau, kodėl Ortera paminėjo, jog mudviejų gyvenimai panašūs. Diono tėvai taip pat žuvo didžiojoje kovoje su raudonaisiais. Jie gal net buvo pažįstami. Ir dar tai, kad mudu nebuvome dviejų vampyrų vaikai.

-Aš einu paieškoti maisto. Jūs norėsite?- pasiūlė Omiša nuobodžiaudama. Jai nebuvo įdomu mūsų klausytis.

Papurčiau galvą priglaudusi puodelį prie lūpų. Jau buvau pilna arbatos.

-Būtų neprošal,- sutiko Dionas.

Pastebėjau, kaip Omiša nusišypsojo vaikinui tarsi būtų visai kitas žmogus. Jam pasirodžius ji tikrai pasikeitė. Į mane nekreipė dėmesio, bet jos veidas švytėjo pasirodžius Dionui. Galvą dedu, kad jai jis patinka. Tik kažin, ar jausmai abipusiai. Dionas tarsi emocijų šulinys. Jis neslėpė savo jausmų. Tačiau nesuprasdavau, kada jis elgiasi draugiškai, o kada atskleidžia gilesnius jausmus.

-Jei būčiau nepabėgęs iš akademijos kaip bailys, būčiau anksčiau užkirtęs kelią Felastrėjui ir jis nebūtų tavęs nuskriaudęs,- nejučia ištarė Dionas.

Tuo metu apžiūrinėjau daiktus lentynose, tačiau akimirksniu atsisukau į vaikiną. Jis žiūrėjo pro langą neįskaitomu veidu.

-Dionai, vampyrų demonas tave užkalbėjo sužeisti dvynes, bet tu ir tai susivaldei,- pasakiau tvirtai.- Pabėgai, nes norėjai apsaugoti kitus. Be to, suprantu, kaip tave tai paveikė. Felas ne tik kažką įteigia. Jis palieka žymę sieloje.

Vaikinas pažiūrėjo į mane. Iš pradžių jo akyse įžvelgiau skausmą, bet tada jis šyptelėjo.

-Tikriausiai mes jau pasiruošę grįžti į akademiją.

Linktelėjau padėdama tuščią puodelį ant stalo.

-Akademijai tavęs reikia,- pasakiau irgi nusišypsodama.- Visi nerimavo dėl tavęs, kai pabėgai.

-O tu?- netikėtai paklausė Dionas.

Akimirkai pasimečiau. Iš mano veido išnyko šypsena. Žvelgiau į jį netekusi amo. Vaikino mėlynos akys žibėjo, bet jo šypsena buvo priblėsusi išduodama, kad jis klausia rimtai.

-Štai sumuštiniai. Net duoną paskrudinau, tad lieki man skolingas.

Mane išgelbėjo Omiša ir jos sumuštiniai. Tačiau Dionas nė rankos nepajudino. Jis žiūrėjo į mane ir, rodos, laukė mano atsakymo.

-Jums viskas gerai?- žvilgčiodama paklausė Omiša.

Jaučiau įtampą galvoje, bet Dionas netrukus šyptelėjo lengvai atsidusdamas ir nuleido akis į sumuštinius.

-Atrodo gardžiai. Išgelbėjai mane, Omiša.

Mergina plačiai nusišypsojo ir iškėlė smakrą tarsi didžiuodamasi savimi. Tuo tarpu aš sulindau į kėdę norėdama atsikratyti ką tik užplūdusio nejaukumo tarp manęs ir Diono.

Neilgai trukus sugrįžo Marla. Ant stalo ji pametė kažkokį maišelį pilną raudono skysčio. Man prireikė kelių sekundžių susivokti, kad tas skystis yra kraujas. Pakėliau akis į Marlą nesuprasdama, ką ji daro.

-Tai patikrinimas,- trumpai tarė ji ir peiliu prapjovė maišelį.- Kaip sakiau, susilpnėjus mėlynosios ugnies energijai išnyko ir dalis raganų magijos, kuri skirta apsaugoti tavo žmogiškumą. Kadangi esi pusiau vampyrė, pusiau žmogus, neturi vampyriškų savybių, tačiau sutrikus elemento pusiausvyrai gali pradėti elgtis visiškai priešingai.

Iš maišelio ištryško raudonas žmonių kraujas. Jis nutekėjo plastikinio maišelio kraštu ir varvėdamas tarsi viliojo mane jo paragauti. Galiausiai supratau, koks tai patikrinimas.

Visi žiūrėjo į mane sulaikę kvapą. Suraukiau kaktą. Nieko neužuodžiau. Kraujas niekada manęs netraukė, tad ir dabar nejaučiau jam jokio potraukio.

-Nieko,- pasakiau papurtydama galvą.

-Nuostabu,- lėtai ištarė Marla.- O dabar iškviesk mėlynąją ugnį.

Susikaupiau iškeldama delną. Netrukus delne pasirodė mėlyna liepsna.

-Daugiau,- paragino moteris.

Pažiūrėjau į ją šiek tiek sunerimusi. Nors ir jaučiau pilnai sugrįžusį elementą, bijojau jį stiprinti. Niekada anksčiau gerai nevaldžiau mėlynosios ugnies. Pasitikėjimo įgavau tik, kai tapau sergėtoja. Tačiau dabar ryšys tarp elemento ir manęs buvo nusilpęs, tad nebuvau tikra, ar pajėgsiu suvaldyti.

Visgi padidinau ugnį. Mėlyna liepsna aptraukė mano ranką. Iš pradžių viskas atrodė puikiai, jaučiau elemento energiją vilnijančią mano venomis, kontroliavau ugnį. Bet tada netikėtai mėlynoji ugnis plykstelėjo stipriau. Liepsna galėjo sudeginti visą kambarį, tačiau Marla spėjo ją užgožti pasinaudodama savo magija. Moteris buvo pasiruošusi. Visgi mano širdis daužėsi, kaip patrakusi, o rankos virpėjo.

-Greitai atstatysi ryšį su elementu,- patikino Marla.- Todėl jau gali grįžti į akademiją.

-Dabar?- perklausiau kilstelėdama antakius. Buvau nusiteikusi pasilikti čia bent vienai nakčiai, kad pilnai atsistačiusi galėčiau grįžti. Nors ir viduje nejaučiau pokyčių, supratau, kad mėlynoji ugnis dar nenori man paklusti.

-Taip,- linktelėjo ragana.- Tau reikia būti arčiau kilmingojo. Taip pat tuoj atnešiu kai ką, kas tau pravers kovojant su vampyrų demonu. Tada su Dionu galėsi keliauti į akademiją.

Netrukus Marla grįžo iš kito kambario. Ji padavė man į rankas kažkokį daiktą įvyniotą į audeklą.

-Tai raganų užkeiktas kuolas, todėl tik su juo galėsi sunaikinti vampyrų demoną. Tačiau atmink, Hilerija, jis nemirtingas. Kitame kūne jo neįmanoma nužudyti, tad jos siela turi būti atskirta.

-O kaip atskirti jo sielą nuo raudonojo kūno?- paklausiau. Vien nuo minties, kad turėsiu panaudoti kuolą prieš Felastrėjų, man šiaušėsi oda.

-Pasikliauk mėlynąja ugnimi,- trumpai paaiškino Marla.

Atsisveikindama ji mane apkabino ir pasakė, kad visada būsiu laukiama šiuose namuose. Tada ji apkabino Dioną ir kažką jam pašnibždėjo į ausį. Omiša stovėjo nuošalėje rankas sukryžiavusi ant krūtinės ir žiūrėjo į mus suraukusi antakius.

-Iki pasimatymo, pusvampyre,- atsisveikino ji. Nors tai ir nebuvo nuoširdu, vis tiek jai linktelėjau.

Dionas, pamatęs, kad Omiša nepatenkinta jo išėjimu, priėjo prie jos ir apkabino. Mergina suspaudė lūpas ir tvirtai prisiglaudė prie jo. Ji nerimavo ir nenorėjo jo paleisti. Tačiau garsiai to nepasakė, todėl tik žvelgė į nueinantį Dioną.

Kai išėjau į koridorių, apglėbiau tvirtai vienintelį ginklą prieš vampyrų demoną. Negalėjau susimauti, nes turėjau tik vieną šansą atsikratyti Felastrėjaus visiems laikams. Ant mano pečių gulėjo didžiulė atsakomybė ir visas vampyrų pasaulis.