Sergėtoja

25.3 skyrius

-Nutiko kažkas baisiai negero,- sušnibždėjau giliai kvėpuodama. Jaučiausi tarsi per mano kūną būtų perėjusi didžiulė elektros iškrova.

Kaip tik tuo metu sugriaudėjo smarkus griaustinis. Salę nušvietė žaibo blyksnis. Visi esantys sukluso ir nustojo judėti. Žemė po mūsų kojomis sudundėjo. Atrodė, kad visa akademija keliama viršun. Nuo sienų trupėjo tinkas, žemėn krito šviestuvai.

-Hile!- sušuko Dionas ir pasinaudojęs savo elementu sustabdė virš manęs kritusį lubų gabalą. Intuityviai pasilenkiau ir pasitraukiau prie vaikino.

-Reikia eiti laukan!- surėkiau. Kilęs sąmyšis privertė visus lakstyti kaip be galvų.

-Hilerija!- išgirdau savo vardą. Prie mūsų pribėgo Skolastika. Jai būdingas ramumas buvo dingęs. Moteris laikė rankose ilgą smailėjantį pagalį.- Hinai pabudo. Marla bando išlaikyti apsauginę sieną, bet tai ilgai netruks. Turi surinkti kitus mokinius ir slėptis.

-Ne, ne,- papurčiau galvą ir krūptelėjau, kai vėl sugriaudėjo smarkus griaustinis, kad net žemė susvyravo.

-Tu dar nesi pilnai atgavusi jėgas,- Skolastika uždėjo ranką man ant peties.- Kad ir kaip gaila, bet...

-Aš įstengsiu,- nutraukiau ją ryžtingai žiūrėdama į akis.- Tai vyksta per mane. Per mane ir pasibaigs.

Skolastikos juodų akių žvilgsnis išdavė, kad ji palaiko mane.

-Būsiu netoli,- tarė ji ir linktelėjusi pasitraukė. Moteris sušaukė savo Karius ir išėjo laukan.

-Dionai, surask Promę ir Naviną,- pasisukau į vaikiną.- Ir kitus, kas tik yra pajėgus kovoti.- Stengiausi išlikti rami, tad giliai kvėpavau ir mintyse pašaukiau mėlynąją ugnį.- Kova jau prasidėjo.

.

Stovėjau prie pagrindinių akademijos durų iš lauko pusės. Violetiniame danguje žybčiojo žaibai. Pakilo stiprus vėjas. Gniaužiau rankas ir kaupiau jėgas. Žinojau, kad turi padaryti viską, ką galiu.

Tačiau negalėjau meluoti, kad nei kiek nebijojau. Norėjau pasislėpti savo kambaryje. Palįsti po antklode, kaip darydavau, kai būdavau maža ir man prisisapnuodavo košmarai. Ką aš bandau apgauti? Negaliu valdyti mėlynosios ugnies, kuri buvo dar stipresnė nei anksčiau. Jaučiu ją, bet bijojau, kad prireikus nesugebėsiu ja pasinaudoti.

Nagi, Hile, susikaupk.

Tai buvo pernelyg sunku. Mane supo sumaištis, karo kvapas ir mirties pirštai. Danguje pasirodė tamsios figūros su sparnais. Sparnuotieji demonai. Jų akmeniniai kūnai užgožė visą dangų. Jiems netrukdė Marlos apsauginė siena. Su siaubu žiūrėjau, kaip Kariai išbėga pulti jų, tačiau kova visai nelygi. Ginklai čia mažai davė naudos.

Gniuždžiau save žiūrėdama, kaip demonai nubloškia Karius. Jų kūnai atrodė tokie silpni prieš šiuos akmeninius milžinus.

-Akmuo,- sušnibždėjau netikėtai prašviesėjus mano galvai. Akmuo juk žemės elementas.

Mano instinktai tuoj pat atgijo. Žaibiškai grįžau atgal į akademiją. Pripuoliau prie Promės, kuri prižiūrėjo tvarką, kad likę mokiniai nepamestų galvų ir nepultų tiesiai į pavojaus verpetą.

-Prome, surink visus, kurie valdo žemės elementą,- išbėriau jai.- Visus, kurie gerai jį išugdę. Įskaičiuok ir save.

-Ką? Negalime rizikuoti...- suvapėjo ji.

-Pasikliauk manimi,- pažiūrėjau jai į akis.- Tie demonai akmeniniai. Joks ginklas jų neįveikia. Vienintelė išeitis - elementas.

-Na, gerai,- vis dar sutrikusi ištarė Promė. Visgi mergina tuoj susiėmė ir pradėjo imtis veiksmų.