Sergėtoja

11.3 skyrius

Galiausiai ruduo atskleidė savo tikrąjį veidą. Nuo tada, kai miške mus užpuolė pasiutę vilkai, jau visą savaitę, dažniausiai naktimis, be perstojo lyja. O jei lauke pliaupia lietus, tai ir visų nuotaikos ne per geriausios.

Deja, į tai niekas nekreipė dėmesio. Pamokos ir sergėtojų parengimai vyko toliau įprastu grafiku. Prasidėjus treniruotėms atsistojau prie sienos laukdama Promės ar Volisos. Trenerė Bolvel uždavė padaryti po penkiasdešimt prisitraukimų, o pati nuėjo pakalbėti su tarybos nare Kelven. Taigi nereikia nė spėlioti, kaip stipriai stengiausi atlikti užduotį.

-Nėra jėgų?

Atsisukau į ateinantį Kleo, tada vėl nusukau žvilgsnį į kiek tolėliau besikalbančią Bolvel ir Klemensiją.

-Gali pasiklausyti, apie ką jos kalba?- paprašiau vaikino. Bandžiau skaityti iš lūpų, tačiau tai nebuvo mano sugebėjimas.

Kleo žvilgtelėjo į mane ir priėjęs arčiau pasuko galvą šonu, į dvi moteris.

-Klemensija giria Bolvel už užduočių parengimą,- kiek patylėjęs pasakė vaikinas. To buvo galima tikėtis. Trenerė Bolvel visada sulaukia pagyrų.- Dabar jos kalbasi, kad akademijos mokinių rezultatai gerėja. Ir kad tarybos darbas čia jau greitai bus baigtas.

-Kaip tai darbas?- suraukiau kaktą tarsi klausdama pati savęs. Taryba juk tik norėjo patikrinti akademijos veiklą. Jie prie nieko neprisidėjo.

Netikėtai, lyg mus išgirdusi, Bolvel atsisuko mūsų pusėn. Apsimetėme, kad stebime, kaip treniruojasi kiti.

-Man rodos, jau užteks,- tarė vaikinas. Jis atsistojo priešais mane, kad atkreiptų dėmesį. Klausiamai pakėliau antakius.- Anksčiau nebūdavai tokia išsiblaškiusi. Kas vyksta? Nori man ką nors papasakoti?

-Aš neišsiblaškiusi,- papurčiau galvą ir sukryžiavau rankas.- Tiesiog nėra noro treniruotis. Man dar iš praėjusio karto skauda visus raumenis.

Kleo įtariai žiūrėjo į mane, vis dar tikėdamasis išpešti iš manęs pasiaiškinimą. Tada parodydama, kad neturiu, ką pasakyti, pasukau galvą į kitą salės pusę.

Ir tada išvydau kai ką siaubingo.

Man užtraukė žadą. Priešais mano akis stovėjo raudonasis. Jis artėjo link manęs visas susikūprinęs ir iššiepęs aštrius dantis. Jo sodriai raudoni plaukai ir akys tiesiog privertė pakraupti. Nuleidau nutirpusias rankas ir pasitraukiau žingsnį atgal. Raudonojo šnypštimas vis artėjo ir artėjo. O aš trauktis nebeturėjau kur. Netikėtas reginys privertė mane sustingti. Tankiai kvėpuodama apsižvalgiau aplinkui, tačiau, rodos, tik aš vienintelė mačiau raudonąjį. Ir jis kėsinosi būtent į mane.

Pradėjau purtyti galvą ir tikriausiai pati nejusdama sušukau. Puoliau atgal, bet tada mane sugavo tvirtos Kleo rankos.

-Kas atsitiko? Hile?

Jo balsas iš pradžių buvo prislopęs, tačiau netrukus pradėjau girdėti jį aiškiai. Jau norėjau ištarti drebančiomis lūpomis, kad ten raudonasis, bet atsisukusi išvydau tik Naviną žiūrintį į mane. O dieve, Naviną palaukiau plėšriu, mane puolančiu raudonuoju.

-Hile, kas tau pasidarė? Girdi mane? Gerai jautiesi?

Pasitraukiau nuo Kleo, tada dar kartą pažvelgiau į antakius suraukusį Naviną ir palinksėjau. Tačiau kai pabandžiau paeiti vieną žingsnį, pajutau silpnumą ir susverdėjau. Kleo sulaikė mane už alkūnės ir nutvilkė rimtu susirūpinusiu žvilgsniu.

Ne, man ne viskas gerai.

.

-Rodos, tu patyrei šoką,- tarė galiausiai gydytoja Tom, kai apžiūrėjo mane. Kleo nuvedė tiesiai pas ją, tad dabar sėdėjau ant lovos baltame kambaryje.- Tavo akių vyzdžiai išsiplėtę ir nereaguoja į šviesą, rankos šaltos, o oda pašiurpusi. Nagi, ištiesk ranką.

Padariau, kaip liepė gydytoja. Ištiesiau ranką, tačiau ji drebėjo tarsi negalėčiau jos nulaikyti.

-Gali nuleisti,- linktelėjo susikrimtusi Tom. Ji atsiduso ir pakilo nuo kėdės.- Tai šoko priepuolio požymiai. Bet kad patirtum tokį šoką, reikėtų siaubingai išsigąsti. Tai keista, turint omenyje, kad nebuvo jokios priežasties. Nežinau, ką daugiau pasakyti.

Žvilgtelėjau į Kleo. Jis žiūrėjo į mane, o iš jo akių mačiau, kad jis lauks mano paaiškinimo.

-Gal tai susiję su nuovargiu?- bandžiau spėti.

-Hile, tu vis tiek esi vampyrė,- tarė gydytoja Tom.- Nuovargis čia niekuo dėtas. Tu kažko labai išsigandai, pajautei baimę, dėl kurios akimirką tavo kūnas buvo apimtas šoko. Atrodo, įsigijai fobiją.

-Fobiją?- nesuprato Kleo.- Fobiją kam?

Gydytoja Tom pažvelgė į mane susikrimtusia mina.

-Net neįsivaizduoju. Vampyrams to dar nėra buvę ir, tiesą sakant, tai neįmanoma. Tačiau Hilė tik pusiau vampyrė, jos žmogiškoji dalis verčia ją jaustis visai kitaip. Tik labai įdomu, kodėl būtent dabar. Nesu elementų specialistė, bet tai neveikia tavo mėlynosios ugnies, tad, manau, kad nėra dėl ko jaudintis.- Tom priėjo prie manęs ir pasilenkusi pažiūrėjo tiesiai man į akis.- Atleidžiu tave nuo likusių pamokų, bet tik todėl, kad galėtum pamiegoti. Dabar eik į savo kambarį, prisileisk į vonią šilto vandens, pagulėk penkiolika minučių, o tada gulk į lovą ir nesikelk be rytojaus. Apie žmonių ligas nieko nežinau, tačiau toks atsipalaidavimas tau turėtų padėti.

Linktelėjau išklausiusi gydytojos ir pasikėliau nuo lovos. Kleo atidarė man duris.

-O tu, vaikine, toliau eini į pamokas, supratai?- įspėjo Tom.- Hilei reikia pailsėti vienai.

Kleo linktelėjo ir mudu išėjome.

-Norėčiau ir aš dabar pamirkti karštoje vonioje. Kartu su tavimi,- šyptelėdamas ištarė jis vos tik išėjome į kitą koridorių.

-Kleo,- suraukiau nosį prieštaraudama šiai jo minčiai.

Pasinaudojęs proga vaikinas švelniai pabučiavo man į skuostą ir savo nosimi perbraukė manąją. Iš tiesų be galo norėjau, kad jis liktų su manimi. Mudviejų buvimas kartu buvo tikrasis gydymo procesas. Net šiurpulys pradingo nuo mano kūno.

-Susitiksime rytoj,- pasakė jis atsisveikindamas.- Rytoj privalėsi man papasakoti, kas su tavimi darosi.

Negalėjau atlaikyti Kleo žalių akių žvilgsnio, tad man nieko kito neliko, kaip tik linktelėti. Vyliausi, kad įstengsiu išsakyti Kleo savo keistą jausmą. Nebent jau ryt viskas baigsis.