Sergėtoja

5.3 skyrius

Vakarėlis turėjo baigtis už poros valandų, tai yra, pirmą nakties. Toks buvo susitarimas su Amija, kad ji išvis leistų vakarėlį visame aukšte. Pažadėjau Promei, kad nepaliksiu jos ir, jei prireiks, jėga parvesiu ją į kambarį. Taigi laikydamasi, kad neužmigčiau, laukiau iki galo.

Kleo sėdėjo šalia manęs. Buvau atsirėmusi į jo petį, kol vaikinas kalbėjo su Navinu. Jie juokavo, Navinas prisiminė linksmus nutikimus savo akademijoje. Rodos, prisiminimai neatnešė jam daugiau liūdesio. Vaikinas šypsojosi, nors įprastai visada matydavau jo niūrų veidą. Tikriausiai per tiek laiko pagaliau priprato prie naujų žmonių ir savo padėties. Juk praeities atgal nebuvo įmanoma sugrąžinti.

Mieguistomis akimis suradau Promę. Mergina manęs neprikalbino pašokti, tačiau nusitempė Volisą. Jos pamačiusios, kad aš žiūriu, sutartinai išsiviepė ir nusijuokė. Nusišypsojau ir aš.

Staiga prie Volisos prisigretino Vesijus. Jis tikriausiai kvietė ją pašokti kartu, tačiau mergina papurtė galvą ir pasitraukė iš šokių sūkurio. Promė pagriebė ją už parankės ir nusivedė prie manęs.

-Koks kvailys,- papurtė galvą draugė.- Nesupranta, kad jam nėra jokių šansų.

Volisa akies krašteliu pažvelgė į Vesijų. Šis jai pamojavo.

Nieko keisto, kad mergina sulaikė jo dėmesio. Ji buvo gražių veido bruožų, kilmingoji ir traukė tikrai ne vieno vaikino žvilgsnį. Tačiau Vesijus buvo kas kita. Nė už ką neleisčiau jam pasinaudoti Volisa. Tas šunsnukis yra prisidirbęs iki kaklo.

Kleo ir Vesijus anksčiau buvo neišskiriami draugai. Jie susipažino būdami dešimties. Kaip Kleo pasakojo, jau ir tada Vesijus buvo išdaigininkas. Tačiau tuo pačiu ir sadistas. Jo išdaigos kartais pereidavo net į žiaurumą.

Pamačiau, kaip Vesijus artėja prie mūsų. Pakėliau galvą nuo Kleo peties ir sutelkiau priešišką žvilgsnį į jį.

-Maniau, kad tai grynakraujų ir lampyrų vakarėlis,- pareiškė jis uždėdamas ranką ant Volisos liemens. Mergina iškart pasitraukė nuo jo per žingsnį.

-Ką tu nori tuo pasakyti?- ramiai, bet reikšmingai paklausė Kleo.

Pastebėjau, kaip Navinas įsitempė. Jis pažiūrėjo į Promę. Ši neatitraukdama žvilgsnio nuo jo vos vos papurtė galvą.

Tačiau Vesijus užuominą pateikė visai ne Navinui. Navinas tebebuvo lampyras, nepaisant jo raudonų plaukų. Ši užuomina buvo skirta man.

-Tavo sergėtojai, Kleo, visai nedera čia būti.- Vesijaus žvilgsnis nuslydo į mane.- Maišytas kraujas čia nepageidaujamas.

Sugniaužiau kumščius, tačiau iš veido likau rami.

-Turi žmogaus kraujo, tai ir gyvenk pas juos,- Vesijus įsmeigė savo akis tiesiai į manąsias.- Vampyrų akademijoje tau ne vieta.

Manyje plūstelėjo pykčio banga, kuri nudegino visą kūną iš vidaus. Nė pati nejusdama, kad nebekontroliuoju savęs, pajutau karštį savo delnuose. Juose jau kūrėsi mėlynos ugnies kamuoliai.

-Tuoj išdeginsiu tavo niekingą subinę,- sugriežiau dantimis ir pašokau ant kojų, tačiau Kleo paliesdamas mano ranką mane sustabdė. Akimirksniu mėlynoji ugnis dingo.

-Na jau,- nusijuokė Vesijus apsimesdamas, kad nė kiek neišsigando, nors jau pasitraukė nuo manęs per pusę žingsnio.- Jūs visi esate už ją? Už tą purvakrauję? Argi nepagalvojate, kad visos tos nelaimės, raudonųjų užpuolimai kilo tik dėl jos? Mėlynoji sergėtoja. Juk raudoniesiems jos ir reikėjo.

Turėjau jam trenkti. Privalėjau, kol jis dar ko nors nepasakė. Tik, deja, negalėjau padaryti dar vienos klaidos, kurios neišvengiau pagąsdindama Hamusą. Pastaruoju metu mane greitai supykdo, todėl puolu negalvodama.