Sergėtoja

6.3 skyrius

Nežinau, kas darėsi su mano protu, bet jis tikrai buvo pačiuožęs. Prasidėjus pamokoms, koridoriuose vis dažniau sutikdavau juodą katiną. Jis tarsi šešėlis slankiojo po akademiją ir atrodė tik man vienai matomas.

Iš pradžių maniau, kad tai kokia nors pasekmė, užtraukta vampyrų demono mirties. Tačiau pagaliau ir kiti pradėjo kažką pajusti. Šiltą prisilietimą prie savo kojų arba tylų murkimą. Taigi po savaitės ne aš viena jaučiausi išprotėjusi.

-Akademijoje yra vaiduoklis,- pareiškė Pešė. Mes ir vėl mažas ratelis merginų sėdėjome prie savo stalo valgykloje.

-Vaiduokliai neegzistuoja,- papurtė galvą Korenė. Ji suko savo plaukus ant piršto, o jos žvilgsnis buvo nukreiptas kažkur į vaikinų pusę.

-Žmonės tuo tiki,- nepasidavė Pešė. Ji buvo užsidegusi ties tuo, kad čia vyksta kažkas paranormalaus, ir man kažkodėl visai neatrodė keista to sulaukti iš jos.

Visgi stebėjausi, kad tik aš mačiau katiną. Visi kiti tik ką nors pajausdavo, tačiau aš vienintelė aiškiai regėjau juodąjį kaltininką. Bet apie tai neprabilau. Nenorėjau likti nesuprasta.

-Na, daugelis iš jų netiki vampyrais,- tarė Promė ir gurkštelėjo arbatos.

-Jeigu tai vaiduoklis, aš žūtbūt jį pričiupsiu,- varė savo Pešė.- Esate mačiusios "Vaiduoklių medžiotojus"?

Tikriausiai tik aš vienintelė linktelėjau, tačiau Pešė to nepastebėjo.

-Tada tas vaiduoklis lanko tik tave,- nusijuokė Promė.- Juk jis daugiausiai ir lenda prie Pešės.

Draugė kreivai šyptelėdama mirktelėjo sukeldama kitų merginų juoką.

-Nepavydėkit,- nukirto Pešė, bet netrukus irgi nusijuokė.

Šypsojausi ir aš, tačiau negalėjau nusiraminti. Gal tas katinas ir vaiduoklis, tačiau jis tikrai neatsirado be priežasties. O tai reiškia, kad tikrai negausiu ramybės.

.

Šiandien mano ypatingoji diena. Šiandien suėjo lygiai metai, kai aš tapau sergėtoja. Ir, be abejo, šiandien man sukako devyniolika.

Mano gimtadienis praslinko tyliai, kaip ir visi kiti. Draugams ir Kleo jau vasarą suėjo devyniolika, tad buvau likusi tik aš. Tačiau vampyrai niekada nešvęsdavo jokių žmonių švenčių, o gimtadieniai irgi į tai įėjo.

Visą gyvenimą maniau, kad gimiau gūdų lapkričio mėnesį. Buvau jauniausia tarp kitų savo grupės vampyrų, tačiau neėmiau to į galvą. O dabar viskas pasikeitė. Stengiausi lygiuotis su kitais pagal savo sugebėjimus ir dar gelbėjau vampyrų pasaulį. Argi kada galėjau apie tai pagalvoti? Tikriausiai ne. Dar ir dabar tuo netikiu.

Pasibaigus paskutinei istorijos pamokai, tipenau koridoriumi į biblioteką. Stengiausi nesidairyti į šalis, nes man visai nesinorėjo dar kartą išvysti juodąjį katiną. Jis pradėjo atrodyti tarsi artėjančios nelaimės pranašas.

Įlėkusi į biblioteką staigiai uždariau duris. Pasižvalgiau Orteros, tačiau ji tikriausiai buvo kažkur išėjusi. Tad man nieko kito nebeliko, kaip tik pamesti kuprinę į šalį ir prisėsti prie kompiuterio. Atsidariusi paieškos langą, sustojau. Nejaugi rimtai ketinu ieškoti informacijos apie juodą katiną? Nemanau, kad ką nors rasiu. Pati iš filmų greičiausiai žinojau daugiau, kad katinas siejamas su raganomis. Gal Marla apie tai žinotų... Deja, iš to jokios naudos. Pirma, iš akademijos teritorijos draudžiama išeiti be akademijos sergėtojų, o antra, ten Dionas ir Omiša. Nenorėjau jų sutikti, ypač Diono. Tarp mudviejų tvyrojo nejauki atmosfera, nes vis prisimindavau kaip jis bandė mane pabučiuoti, o Omiša vis dar pavydėjo ir manė, kad man patinka Dionas ne kaip tik draugas.

-Ir ką gi čia veikia mano sergėtoja?

Man nė atsisukti nereikėjo. Tiksliau nespėjau. Kleo akimirksniu atsidūrė prie manęs ir šaltomis rankomis palietė kaklą. Mano kūnu perėjo šiurpuliukai ir aš nusipurčiau.

-Liaukis,- nustūmiau jo rankas pašokusi iš vietos.- Tavo rankos ledinės.

-Ei, maniau, kad aš karštas,- vyptelėjo Kleo ir nusišypsojo.

Atsainiai papurčiau galvą, bet neišlaikiusi šyptelėjau. Vaikinas prisitraukė kitą kėdė arčiau manęs ir palinko, kad galėtų pažiūrėti į mano veidą.

-Tai kas šįkart neduoda tau ramybės?

-Jeigu pasakysi, kad ir tu matai jau kelias savaites tą nelemtą katiną, tada niekas,- sumurmėjau pasirėmusi galvą rankomis.

-Katiną?- perklausė Kleo.- Ta prasme vaiduoklį, apie kurį čia visi kalba?

-Tai ne vaiduoklis,- papurčiau galvą ir pažiūrėjau jam į akis.- Tas katinas pats tikriausias koks tik gali būti.

-Tai tu matai katiną?- pakėlė antakius Kleo.

-Taip, juodą katiną,- linktelėjau.- Netikiu, kad aš išprotėjau. Kiti irgi jaučia, kad kažkas šalia jų vaikšto,- atsidusau ir įvedžiau į paieškos laukelį "juoda katė".- Pirmą kartą pamačiau jį, kai į akademija atvyko Volisa kartu su savo mama.

Pasakiusi tai sustingau. Kažkokia keista mintis jau pradėjo rutuliuotis mano galvoje.

-Argi ne keista,- pati sau pasakiau ir atsisukau į Kleo.- Kai tik pamatau tą katiną, Volisa irgi dažniausiai būna netoliese. Tarsi jis būtų jos šešėlis.

-Tai nori pasakyti, kad Volisa atsinešė katę į akademiją?- kreivai pažiūrėjo į mane vaikinas.- Supranti, kaip tai neįtikėtinai skamba. Juk...

-Žinau. Gyvūnai nedraugauja su vampyrais,- užbaigiau jo mintį.- Tada turi būti koks kitas racionalus paaiškinimas.

Pažiūrėjau į kompiuterio ekraną, kuriame jau pasirodė mano paieškos rezultatai. Paspaudžiau patį pirmąjį.

-Juoda katė - nelaimės sukėlėja,- skaičiau.- Juoda katė pranašauja ateitį. Jei pamatote juodą katę, galite būti prakeikti arba užkalbėti.

Papurčiau galvą. Tai netiko. Čia tik žmonių pasakėlės. Vampyrų pasaulyje viskas vyksta kitaip. Jokia raganų magija negalėjo prakeikti, o užkalbėti buvo įmanoma tik daiktą.

-Gal reikėtų apie tai pranešti Amijai?- svarstė Kleo. Žaibiškai į jį pasisukau lyg vaikinas būtų pasakęs baisiausius žodžius, kokius tik galėjau girdėti.

-Net negalvok apie tai,- sudraudžiau.- Jei reikės, pati pranešiu, bet kol kas tylėsiu. Nenoriu prisidaryti nemalonumų, kai akademijoje slankioja tarybos narė. Aš ir taip džiaugiuosi, kad taryba dėl manęs nieko nebesvarsto.

-Žinoma,- sutiko Kleo ir apglėbė mane per pečius.- Išsiaiškinsime patys, kas čia vyksta. Juk blogiau nei vampyrų demonas negali būti. Dabar, kai žinome, kad atsirado nauja raganų rūšis, galbūt kažkas iš jų sumanė papokštauti ir paerzinti vampyrus.

Pasukau galvą į Kleo. Norėjau tikėti, jog jo žodžiai tiesa. Tai galėjo būti normalus paaiškinimas. Tačiau mano nuojauta manęs niekada neapgavo. Jei ne naujos kartos raganų pokštas su katinu, tuomet kažkas kitas grėsė akademijai ar net visam vampyrų pasauliui.