Sergėtoja

4.3 skyrius

Kol Promė su Volisa nuėjo ieškoti Navino, koridoriuje sutikau Kleo. Jis turėjo žinią, kad šiemet nebus atskiro kilmingųjų vakarėlio. Visi susijungė ir dabar švenčia visame vaikinų aukšte. Net buvo duotas Amijos sutikimas. Rodos, raudonųjų išpuoliai gerokai pakeitė akademijos hierarchiją. Išgyvenusieji tapo artimesni.

-Bet mes galime ir neiti į vakarėlį,- nejučia pratarė Kleo reikšmingai žvilgtelėdamas į mane. Jo lūpose žaidė šmaikšti šypsena. Kitu atveju, tikrai būčiau sutikusi pasilikti ramiame kambaryje, tačiau po visų baisių įvykių akademijoje norėjau bent šiek tiek pasilinksminti. O juk galėjau ir nesulaukti naujų mokslo metų.

-Ne, jau išėjau iš savo kambario, atgal kelio nebėra,- pasakiau nusijuokdama.

Staiga Kleo rankos atsidūrė ant mano liemens. Jis trūktelėjo mane arčiau savęs.

-Man tinka, svarbiausia, kad niekada nuo manęs nesitrauktum,- ištarė jis prikišęs lūpas prie mano ausies.

Iškaitau tarsi būčiau įkritusi į ugnikalnį. Nors žinojau, kad Kleo kaskart sugeba mane išmušti iš vėžių gerąją prasme, niekada nebuvau pasiruošusi jo prisilietimams.

-Aš tavo sergėtoja, net jei ir norėčiau, tai neįmanoma,- pratariau malšindama spurdančią širdį.

Tuomet švelniai atsitraukiau nuo jo norėdama paerzinti. Vaikinas šypsodamasis žvelgė į mane pro primerktas akis. Kaip tik tuo metu sugrįžo Promė su Navinu ir Volisa. Jau norėjau juos pasitikti ir pranešti naujieną dėl vakarėlio, bet sustingau. Mano didžiuliam nepasitenkinimui, Volisą per pečius buvo apsikabinęs Vesijus. Neįsivaizduoju, iš kur tas prietranka atsirado, bet manyje staiga sukilo įniršis. Jis ir Tomijus buvo susidėję su Hamusu, kuris norėjo, kad mane nušalintų iš akademijos. Per juos pasidaviau ir padariau klaidą.

-Nepatikėsi, ką Volė rado,- tarė Promė su užlėpta pašaipa.

Sukandusi dantis deginau žvilgsniu Vesijų, tačiau šis to tikriausiai nepastebėjo. Buvo užsiėmęs su Volisa, o mergina paprasčiausiai nekreipė dėmesio į priskretusi vaikiną tarsi jis būtų nematomas.

Neskubėjau eiti paskui juos. Mudu su Kleo palaukėme, kol jie pirmesni palips į trečią aukštą.

-Esi girdėjęs apie Kelvenų šeimų?- paklausiau vaikino pasinaudojusi proga.

-Na, tai viena iš galingiausių kilmingųjų. Galima sakyti stovi pačioje valdžios viršūnėje,- tarė jis.

-O žinai, kad Kelvenai yra taryboje?- nuleidau antakius, tyrinėdama Kleo reakciją.

-Taip, visi kilmingieji tai žino,- ramiai pasakė jis.- Kelvenai ir įkūrė vampyrų tarybą.

Nutilau susimąsčiusi. Kai pakilome į trečią aukštą, įsikibau Kleo į parankę. Jis suprato taip, kaip ženklą, kad aš dar nebaigiau.

-Ir kitiems kilmingiesiems tai netrukdo? Juk buvo nutarta, kad taryboje negali būti kilmingasis arba jeigu nori, tada turi atsisakyti titulo.

-Na, Kelvenai yra išimtis,- Kleo gūžtelėjo.- Jų šeima labai didelė, tad dalis atstovauja sostui, o kita dalis tarybai.

Muzika čia nebuvo jau tokia garsi, tačiau šnekėtis vis tiek buvo sunku. Amžinai kas nors užkliūdavo, jei tik stovi vienoje vietoje.

-Man vis tiek keista,- ištariau laikydamasi prie Kleo.- Tarybos narė tikrina akademijos veiklą ir dar kartu su savimi atsitempė savo dukterį. Be to, tarybai, pasirodo, visai nusišvilpt, kad aš pusvampyrė. Mano senelių šeima dėl ryšio su žmonėmis buvo visai sunaikinta, mamos taip pat. Niekas nebeprisimena Von Iveinų ir Vestornų. Šias dvi šeimas jungiu tik aš, bet taryba nutarė to nebesiaiškinti.

Kleo pažiūrėjo į mane. Iš jo žvilgsnio supratau, kad man jau reikėtų užsičiaupti su šitomis nesąmonėmis.

-Hile, tu per daug galvoji.

Atsidusau. Kartais galvojimas man ir tepadeda. Tačiau iš tiesų juk norėjau šiandien pasilinksminti. Ar bent jau paspoksoti į kitus, kurie tai mokėjo daryti.

Pirmiausia akimis suradau Promę. Ji nepasakojo detaliai, kaip išsiskyrė su Aleksu. Tik tiek, kad jis buvo Felastrėjaus pusėje ir jį palaikė, nors, aišku, jog tada veikė įtaiga. Visgi tikėtina, kad Promė dėl kažko su juo susipyko dar prieš tai.

Mergina atsitempė Naviną beveik prie pat Alekso. Jiedu kalbėjosi, bet mačiau, kad Promė vis žvilgčiojo į Aleksą. Ji kaip laputė vis labiau lindo prie Navino, tačiau šis tikriausiai nelabai suprato jos ketinimus. Vaikinas tiesiog stovėjo vienoje vietoje, apžvelgdamas kitus ir pritardamas muzikai vos vos lingavo. Niekaip negalėjau suprasti, ar ji norėjo sukelti Aleksui pavydą dėl to, kad jis suprastų, jog ji gali gyventi ir be jo, ar kaip tik norėdama jį susigrąžinti. Visgi nepritariau nė vienam variantui. Ji nuo pat pradžių rūpinosi Navinu ir buvau net pradėjusi manyti, kad jis jai patinka, tačiau labiau pradeda atrodyti, jog ji tik naudojasi vaikinu.

-Čia daug linksmiau nei vakarėlis namuose su tėvais ir seneliais.

Prie manęs priėjo Volisa. Kleo paleidau, kad pasisveikintų su savo draugais, tad buvau visiškai viena.

Šyptelėjau kreivai pažiūrėjusi į ją. Ji tikrai neatrodė, kad būtų namisėda ar itin paisytų kilmingųjų etiketą.

-Kodėl neini pašokti?- paklausė ji manęs.

Volisa pasiėmė nuo užkandžių ir gėrimų stalo limonado butelį. Alkoholio čia irgi buvo, kuris praslydo pro akademijos sergėtojų ir direktorės akis. Nesvarbu, kad daugeliui vakarėlio dalyvių jau buvo aštuoniolika. Akademijoje galiojo savos taisyklės.

-Tai kad kvailai atrodau šokdama per prievartą,- pasakiau nusišypsodama.- Nesugebu jaustis laisvai.

Volisa linksmai nusijuokė. Juokavau, tačiau tai buvo tiesa. Kai kurių dalykų manęs niekas negalėjo priversti padaryti.

-Man, pavyzdžiui, nepatinka vienai šokti,- tarė ji.- Tuomet jaučiuosi kvailai. Nebent koks vaikinas pakviestų.- Volisa šyptelėjo pažiūrėdama į mane.- O tas Kleo ne tik tavo kilmingasis, ar ne? Jis tavo vaikinas?

Jeigu dabar ką nors gerčiau, tai išpurkščiau pro burną viską laukan. Man jau nebėra nejauku, kad visi mato mane su Kleo kaip porą, bet dar niekas nėra tiesiai šviesiai pasakęs, jog jis mano vaikinas. Net pati norėdama jį paerzinti sakydavau, kad esu jo sergėtoja ir taškas.

-Na, taip,- atsakiau, nors greičiau sumurmėjau, ir nusukau akis į šokančius. Karštis jau slinko mano nugara.

-Supratau,- lėtai palinksėjo galvą Volisa.- Judu turite stiprų ryšį. Nekalbu apie tą, kuris yra tarp kilmingojo ir sergėtojo. Tai kitoks, nesunaikinamas ryšys tarp dviejų vienas kitą stipriai mylinčių žmonių. Aš irgi tokį ryšį turėjau su kai kuo. Manau.- Pasukau galvą į ją. Nuo jos žodžių pajutau keistą jausmą krūtinėje, tarsi kas būtų smogę.- Jis mano geriausias draugas, tačiau visada žinojau, kad mus sieja daugiau.

Volisa nuleido galvą lengvai atsidusdama, bet tada vėl pakėlė, o jos veide spindėjo šypsena.

-Kietai būti mėlynąja sergėtoja, ar ne?- tarė ji pakeisdama temą ir mirktelėjo man.

Nežinau, ką tai turėjo reikšti, tačiau supratau, kad Volisa viduje buvo visai kitokia. Ji slėpė tiesą. Todėl su ja taip greitai susidraugavau. Mudvi buvome panašios. Uždaros, einančios prieš taisykles ir nepasitikinčios kitas. Taip pat abi jautėmės kitokios. Volisa tarsi norėjo pritapti prie manęs. Todėl mane buvo apėmęs jausmas, kad mudvi jau seniai pažįstamos.