Sergėtoja

28.3 skyrius

Kol Dionas nešė iš akademijos visokias žoleles reikalingas burtams, pasinaudojusi mėlynąją ugnimi laikinai įkalinau Akimą. Ragana, atrodo, buvo atsiskyrusi nuo šio pasaulio. Ji vis dar nejudėdama tebestovėjo toje pačioje vietoje, galvą užvertusi dangun ir murmėjo keistus žodžius. Stovėjau priešais Akimą ištiesusi delnus tarsi norėčiau pasišildyti prieš ugnį, tačiau vietoj to iš mano rankų sklido mėlynos ugnies liepsnos. Iš tikro nelabai suvokiau, kaip tai veikia. Marla man tiesiog patarė tai pabandyti. Vyliausi, kad mano užtvara suveiks, kol burtai bus paruošti.

-Kaip laikaisi?- paklausė prie manęs priėjęs Kleo. Pažiūrėjau jam tiesiai akis. Ieškojau ugnies liepsnų pėdsakų, tačiau mačiau tik smaragdą. Vyliausi, kad Akima man melavo norėdama apsisaugoti pati. Bet to negalėjo būti. Ji tūkstantį kartų stipresnė už mane. Jai nereikia apsaugos.

-Kol kas gerai,- pasakiau tiesą. Jaučiau mėlynosios ugnies pulsavimą manyje ir tai, rodos, mane ramino.- Nesuprantu, kodėl ji nieko nedaro.

-Hinai pralaimi,- tarė Kleo.- Jai tikriausiai reikia pagalbos.

-Pralaimi?- mano veide jau atsispindėjo džiaugsmo žiburėlis.

-Nežinau, kas per dievai jie, tačiau man atrodo, kad Akima juos valdo,- teigė vaikinas, trumpam atsisukdamas atgal.- O šiuo metu, jie labiausiai pažeidžiami. Tik gaila, kad dėl to miršta niekuo nekalti žmonės.

Norėjau atsikvėpti, kad mano krūtinei pasidarytų lengviau. Tačiau tai buvo neįmanoma. Ką nešiau, tą turėjau iškęsti.

-Kleo, jeigu Akimą vėl įkalins požemyje, ji nusineš dalelę tavęs,- pasakiau tai, kas labiausiai man šiuo metu nedavė ramybės.

-Ir kas nuo to gali pasikeisti?- šyptelėjo jis pakeldamas vieną lūpų kamputį. Jo vargana šypsena vis tiek sugebėjo nešti viltį.

-Tiesą sakant, nežinau,- žvilgtelėjau į jį ir tada nusukau akis. Bijojau to, jog Kleo gali likti amžinai užsidaręs savyje. Taip, kaip grėsė man, kai vampyrų demonas beveik atėmė iš manęs elementą.

-Hile, viskas bus gerai,- Kleo pridėjo ranką prie mano peties. Norėjau paliesti jo ranką, tačiau turėjau laikyti užtvarą.

-Tikiuosi, kad tavo žodžiai bus išgirsti.

Jau atėjo metas. Marla priėjo prie manęs ir pradėjo barstyti purią žemę. Patraukiau rankas ir mėlynoji ugnis palengva užgeso. Užtvara dingo. Tuo pat metu, Akimos akys atsidūrė ties manimi.

-Tai jau neišvengiama,- ištarė ji bejausmiu balsu.- Nesvarbu, ar aš liksiu, ar ne. Pasaulis atsikurs iš naujo.

Nieko jai nebesakiau. Tiesiog sukandau dantis tarsi tai padėtų man išlikti ramiai. Iš tikro viduje kunkuliavau kaip lava ugnikalnyje. Mėlynoji ugnis sužadino visus mano pojūčius. Kuo daugiau naudojausi ja, tuo labiau jaučiausi stipresnė.

-Hile, būk šalia,- sustabdė mane Marla, kai ketinau pasitraukti.- Mums gali tavęs prireikti.

Atsisukau atgal į Kleo. Vaikinas supratęs priėjo prie manęs ir paėmė mano ranką. Man labai trūko mūsų artumo, o ypač dabar, kai jaučiau, jog gali nutikti kai kas nepakeičiamo.

Netrukus pro Marlos lūpas išsiveržė burtažodžių lavina. Omiša tuo metu metė į orą žemes, o paskui traiškė rankose šalavijo šakeles. Nesupratau nė vieno Marlos ištarto žodžio, tačiau tai, ką ji sakė atrodė galinga. Vien jos susikaupimo kupinas veidas parodė, kad atsitiks kažkas nepaprastai didingo.

Nejučia pro moters nosį pradėjo varvėti kraujas. Sunerimusi žiūrėjau į ją, bet bijojau priartėti, kad nenutraukčiau burtų. Tačiau staiga Marlos kūnas suglebo. Ji parkrito ant žemės nerodydama jokių gyvybės ženklų. Pripuoliau nieko nebepaisydama. Nusiraminau tik tada, kai įsitikinau, jog moteris kvėpuoja.