Sergėtoja

17 skyrius

Šiandien jau turėjo prasidėti naujosios treniruotės, tačiau Amija prieš tai pranešė, kad atvyksta nelaukti svečiai. Tai buvo Kariai. Jie keliaudavo po pasaulį žudyti raudonųjų. Kariai dar buvo vadinami klajokliais. Dažniausiai jais tapdavo grynakraujai, netekę savo sergėtojų, taip pat sergėtojai netekę savo kilmingųjų ar šiaip gyvenimo mėtyti vampyrai. Kariai, galima sakyti, buvo tobuli kovotojai, šaltakraujai, priimantys greitus ir teisingus sprendimus, todėl susitikti su jais buvo tikra garbė.

Jų buvo penki. Dažniausiai tokiomis grupelėmis jie ir klajodavo. Pirmoji įėjo moteris, turbūt jų vadė, grynakraujė, apie trisdešimt penkerių. Ji atrodė labai valdinga. Iškeltas smakras, ryškūs veido bruožai, nuožmus žvilgsnis. Moteris buvo liekna ir aukšta bei tuo pačiu raumeninga. Jos plaukai tiesūs ir juodi, tartum anglis, siekė liemenį. Jau ir taip tamsios akys buvo padažytos ryškiai juodai. Ji vilkėjo raudoną uždarą odinę striukę ir juodas aptemtas kelnes. Avėjo juodus kareiviškus batus. Net nagai buvo nudažyti juodai. Vienintelės lūpos ir oda buvo natūralios spalvos. Jaučiau, kokia ji stipri. Kiti Kariai atrodė blankūs šešėliai prieš šią vampyrę. Taip pat jaučiau, kad ji valdo mėlynąją ugnį. Nesuvokiau kaip, nes paprastai man sunkiai sekėsi pajusti kito vampyro elementą, bet šį kartą jutau panašią, kaip ir mano, elemento pulsuojamą energiją.

Moteris žvelgė į visus aštriu žvilgsniu, kuris sustojo ties manimi. Ji gerokai ilgai žiūrėjo į mane, kol pagaliau vaiduoklišku žingsniu priėjo prie manęs.

-Aš Skolastika.- Ji palenkė galvą. Jos balsas skambėjo neapsakomai ramiai.

-Hilė,- pasisveikinau.

Tada moteris nusišypsojo parodydama baltas iltis.

-Mėlynoji sergėtoja,- tarė ji žvilgtelėjusi į mano ir Kleo tatuiruotes.- Jus sieja stiprus sielos ryšys. Tavo ženklo trečioji linija raudona, o jo – mėlyna.

Nustebusi išpūčiau akis. Niekada nesigilinau, ką tai reiškia. Maniau, kad tokia tatuiruotė buvo įprasta.

Tuomet ji atsiraitojo rankovę parodydama ant riešo išsiraizgiusią tamsiai mėlyna tatuiruotę, tik trečioji linija buvo išblukusi. Tai reiškė, kad ji neteko savo sergėtojo.

-Mus siejo irgi toks pat ryšys,- tarė moteris.

Man taip norėjosi sužinoti daugiau, apie tą ryšį ir ką iš tiesų galiu sugebėti padaryti su mėlynąja ugnimi, bet Skolastika pasitraukė. Šiuo metu buvo svarbesnių reikalų nei mano smalsumas.

Kariai netrukus paaiškino, kad atvyko mums padėti. Jie žinojo, kad prikeltas Felastrėjus ir ką jis sugeba. Atrodo, kad vis daugiau mokinių sutiko kovoti. Nors iš Skolastikos veido mačiau, kad ji nenorėtų pritarti mokinių aukojimuisi. Ji žinojo tikrąją grėsmę. Visgi kitos išeities kaip ir nebuvo. Mokiniai turėjo apginti save ir savo akademiją.

Netrukus mokiniai išsivaikštinėjo treniruotėms, o aš nutaikiusi progą nusliūkinau į valgyklos galą. Labai norėjau valgyti, todėl iš valgyklos virtuvėje esančio šaldytuvo išsitraukiau makaronų apkepą. Kai šiuo metu dėjosi tokie dalykai, valgykla nedirbo, tačiau tai nereiškia, kad draudžiama pačiam apsitarnauti. Džiaugdamasi proga pabūti viena ir pailsėti nuo triukšmo atsisėdau pasiruošdama pripildyti skrandį. Netikėtai priešais mane prisėdo Kleo.

-Tai dabar visur sekiosi man iš paskos?- skeptiškai paklausiau bakstelėdama šakute į apkepą. Man buvo nepatogu valgyti, kai Kleo beveik rijo mane akimis.

Vaikinas šyptelėjo nusijuokdamas.

-Kodėl gi ne?

Pavarčiau akis susiviepdama. Visgi noras valgyti buvo stipresnis, todėl nieko nelaukusi beveik rydama pradėjau kirsti. Staiga sustojau valgyti tarsi pajutusi, kad skrandis užsivėrė.