Sergėtoja

14.3 skyrius

Kozas matydamas mūsų veidų išraiškas buvo pasiruošęs paaiškinti, apie ką jis, po galais, kalba.

-O kaip jūs manote iš kur atsirado pirmoji vampyrė, kurią jūs vadinate Apolone?- tarė jis pasididžiuodamas, kad žino už mus kur kas daugiau.- Hinai gyveno dar tada, kai žmonės tik pradėjo kurti bendruomenes. Tūkstančius metų atgal, kai Žemė turėjo daugybę dievų, o vieni iš jų - antgamtinių būtybių dievai - Hinai. Iš pradžių jie sukūrė tris raganas, kurios prižiūrėjo magiškąją tvarką. Tai buvo Odima - dangaus ragana, valdanti orą, Komida - žemės ragana, valdanti žemės elementą ir Akima - požemių, valdanti ugnį ir atsakinga už tamsiąsias jėgas. Trys seserys - Tribos -buvo nuolankios ir ištikimos Hinams. Tačiau šie dievai pradėjo siekti dar didesnės galios. Matydami, kad žmonės beveik tokie pat ilgaamžiai, kaip ir jie, Hinai sumanė sukurti dar vienas būtybes, kurios galėtų palaikyti žemėje tvarką. Tai yra, sutrumpinti žmonių gyvenimus ir išlaikyti pusiausvyrą. Vampyrai turėjo žmogaus pavidalą, tad jie lengvai galėjo įsimaišyti tarp jų. Tačiau matydami silpnesnį žmogų, kraują, bet kokią žaizdą, jie iškart sužvėrėdavo ir užbaigdavo to žmogaus gyvenimą. Visgi Triboms tai pradėjo nepatikti. Kadangi jos prižiūrėjo, kad pasaulyje tvyrotų taika, o vampyrai padarė viską priešingai, raganos nepritarė Hinams. Jos norėjo atsiskirti ir pačios vadovauti pasauliui, kuriame vietos būtų ir antgamtinėms būtybėms, ir žmonėms. Tačiau Hinai nepasidavė. Odima ir Komida pradėjo ruoštis kovai, tik jų trečioji sesuo Akima kovoti nenorėjo. Kaip ragana atsakinga už blogį, ji buvo visiškai kitokia. Tarp jos ir vieno iš dievų atsirado nepaprastas ryšis. Hinai šiaip niekada nepasirodydavo žemėje, tačiau jie, kaip ir Tribos, turėjo žmogiškus pavidalus. Tad vienas Hinas nusileido žemėn ir susitiko su Akima. Jie išvydę vienas kitą iškart pajautė nepaprastą trauką ir suprato žmones, kurie jausdavo tą patį. Jie norėjo nutraukti visas nesantaikas, tačiau nei kiti Hinai, nei Odima su Komida tam nepritarė. Hinai nužudė Akimos mylimąjį, vieną saviškių, o dvi Tribos įkalino seserį jos pačios požemiuose. Tada kilus kovai tarp Hinų ir Odimos su Komida, prasidėjo apokalipsė. Pasaulis buvo ties išnykimo ribos. Dangaus ir žemės raganos pasinaudojo viską naikinančiais burtais ir atskyrė Hinus nuo jų kūnų. Jų žmogiškus pavidalus paliko gyventi įprastus gyvenimus, o jų sielas nugramzdino už visatos ribų. Kadangi raganos vėliau pradėjo gailėtis savo poelgio dėl tikrosios sesers, jos palikusios savo palikuonių pasilaidojo save tarp žemės ir dangaus. Erdvėje, iš kurios jos niekada jau nebegalėjo ištrūkti.

Kozas nutilo. Treniruočių salėje pasidarė pernelyg tylu, išsigandau net savo kvėpavimo.

-Kodėl Hinai norėtų sugrįžti?- pagaliau prabilo pirmoji Promė. Ji buvo sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir akivaizdžiai nelabai pasitikinti Kozu. Visgi stebiuosi, kad niekas neklausė, kodėl mes niekada nežinojome apie vampyrų ir raganų dievus. Mus mokė, kad mes atsiradome taip pat, kaip ir žmonės.

-Tikriausiai Tribų burtai nebeišlaiko jų kalėjime,- netikėtai įsiterpė Volisa. Ji visą tą laiką tylėjo, todėl atrodė, kad jos čia nėra. Tačiau dabar mergina tarsi išlindo iš šešėlių. Jos susikaupusį veidą apšvietė mėnulio šviesa.- Tribos ištrėmė Hinus pasinaudojusios senoviniais raganų burtais, kurių nė viena daugiau ragana nežino. Taip pat, kaip ir Katsu, kurie buvo užmaršinti.

Pastebėjau, kaip Promė sukando dantis. Mergina tikrai nebuvo patenkinta šiais dvejais atvykėliais. Tiesą pasakius, jos nepasitikėjimas buvo pagrįstas, nes nuo jų ir viskas prasidėjo.

Ne, dėl visko kalta aš...

-Bet apie Katsu žino kitos raganos?- tikslinosi draugė.- Pavyzdžiui, Marla arba Omiša.

Pakėliau galvą į Promę. Jos mintis buvo visai gera, bet tuoj pat trukdė viena problema.

-Nė vienas negalime išeiti iš akademijos teritorijos, tad niekaip su jomis nesusisieksime,- pasakiau pati sau apgailestaudama.

-Jūs ne,- netikėtai tarė Kozas. Visų žvilgsniai nukrypo į jį. Vaikino veide pasirodė pakili šypsena.- Meteras jūsų paslaugoms.

~~~

Išaušus dar vienai nuostabiai rudens dienai, aš vis dar neišlindau iš savo kambario. Vakar vakare po mūsų pokalbio treniruočių salėje Kozas pasivertęs į varnėną išskrido į miestą surasti Marlą. Ir jis dar negrįžo. Žinoma, man nėra ko nerimauti, nes visko gali būti, kad raganos jis neranda. Tačiau Volisai dėl jo buvo neramu.

Kol visi likusieji bandė užsiimti kokia veikla, tūnojau savo kambaryje pasiskolinusi Promės kompiuterį ir saugojausi Amijos. Jei direktorė sužinotų, kad ir vėl dedasi keisti dalykai, susiję būtent su manimi, ji tikrai išprotėtų. O to negalėjau leisti. Ji ir vėl turėtų pasiaiškinti tarybai, tik šį kartą jie manęs taip lengvai nepaliktų ramybėje.

Tuo tarpu pas mane kas penkias minutes vaikščiodavo Volisa. Mergina apsimesdavo, kad rūpinasi manimi, tačiau mačiau, kad ji tiesiog bando užmušti laiką be Kozo ir nerimaujant dėl jo.

-Dabar jautiesi geriau?- paklausė ji jau gal dešimtą kartą.

-Volisa,- padėjau kompiuterį į šoną ir pažvelgiau į ją.- Šaltis laužo mano kaulus, tačiau tai nieko palyginus su tuo, kaip tu dabar jaudiniesi dėl Kozo. Jam viskas gerai. Jis meteras, karys. Be to, kas jį galėtų tokį milžiną užpulti.

Volisa atsiduso ir prisėdo ant mano lovos krašto.

-Žinau, bet vis tiek...- sumurmėjo ji.

Prikandau lūpą ir šyptelėjau žiūrėdama į ją. Džiaugiausi, kad bent kelioms minutėms galiu pabūti normalia mergina, kuri nėra kažkokių dievų praėjimas į šį pasaulį.

-O judu pora?- paklausiau taip greitai, kad net pati per vėlai suvokiau, ką pasakiau.

Volisa pasuko galvą į mane ir žvilgtelėjo pakėlusi antakius.

-Na, nežinau, niekada negalvojau...- akimirkai pasimetė ji. Bet tada šyptelėjo nusukusi akis.- Mudu jau seniai drauge. Tad tikriausiai Kozas į mane žiūri, kaip į savo jaunesnę seserį. Jis mane visada saugo.

Pakreipiau galvą žiūrėdama į švytinčią Volisą. Tačiau užčiuopiau jos balse liūdesį. Ji paminėjo tik ką Kozas galimai jaučia jai, bet ne ką ji jam. Galbūt jis ir buvo tas geriausias draugas, su kuriuo ji turėjo ryšį, kaip aš ir Kleo.

Visgi man buvo labiau smalsu sužinoti, nuo ko Kozas ją visada saugojo. Ir dar tas paslaptingas užpuolimas, kai jis ją išgelbėjo vaikystėje. Jau žiojausi klausti, bet visai netikėtai pro akademijos sienas prasiveržė klyksmai. Išplėtusi akis pažvelgiau į Volisą. Ji gūžtelėjo pečiais. Tada iššokusi lauk iš lovos prisiplakiau prie lango. Akademijos kieme vyko sąmyšis, o nuo kraupaus šauksmo mano širdis vos neiššoko per gerklę. Tuoj pat negalvodama išpuoliau laukan. Volisa sekė man iš paskos nė kiek neatsilikdama. Abi buvome pasimetusios, nes akademijos kieme dėjosi keisti dalykai.

Taip, būtent, keisti. Per aukštą akademijos teritoriją juosiančią tvorą veržėsi raudonieji.