Sergėtoja

16.3 skyrius

Visos keistenybės, netikėti įvykiai, viskas, kas buvo susiję su manimi, niekada nesibaigdavo gerai. Tačiau negalėjau verkšlenti ir pasiduoti krūtinę slegiančiam jausmui. Kad ir kaip atrodė baisu, reikėjo tai sutvarkyti.

-Tikrai norite viską išgirsti?- paklausė Omiša. Ji nužiūrėjo Kozą, kuris šiuo metu buvo pasivertęs į katiną ir gulėjo ant Volisos kelių.

-Taip, mes visi norime,- atsakė už mane Kleo, kuris ką tik įėjo pro duris. Pažvelgiau į jį, tik dabar susivokdama, kaip mudu retai matomės.

-Na, turėsiu nuvilti, nes nėra daug ką pasakoti,- pradėjo Omiša sukryžiuodama rankas ant krūtinės.- Visų pirma, Hilė vartai į šį pasaulį. Per tave pereis daugybė Hinų, kurie grįš į savo žmogiškus kūnus. O tada įvyks pasaulio pabaiga.

Volisa pažvelgė suraukusi kaktą į Omišą. Ne aš viena stebėjausi jos atsainumu.

-Kokia to prasmė?- paklausiau.- Kam Akimai išlaisvinti visus Hinus? Juk jos mylimasis vis tiek nužudytas.

-Taip,- linktelėjo Omiša.- Bet Akimai reikia keršto. Tikriausiai meteras jums nepasakė, kad Akima prieš būdama įkalinta požemyje, pažadėjo nusiaubti visą pasaulį, kurį sukurs jos seserys. O įvykus pasaulio perversmui, kaip knygose rašoma, Akima vėl išvys savąjį Hiną.

-O mūsų jau nebebus,- sumurmėjo Volisa. Žvilgtelėjau į ją mąstydama. Man vis tiek ne viskas buvo aišku.

-Gerai, o tada kodėl aš? Kodėl aš tapau jų vartais?

-Nes tu mėlynoji sergėtoja,- atsakė paprastai Omiša.- Mėlynoji ugnis labiausiai susijusi su dvasiniu pasauliu. Be to, tu nekalta.

Iš pradžių nesupratau, ką ji pasakė, tačiau tada pajutau į save nukreiptus žvilgsnius.

-Ta prasme?...- pradėjau, bet nutilau staiga suvokusi, ką raganiūkštė turėjo omenyje. Mano kūną užplūdo nejaukus karštis. Po velnių, iš kur ji žino tokius dalykus?

Omiša, pastebėjusi mano sumišimą, patenkinta šyptelėjo.

-Taigi Akima tikriausiai turėjo galimybę ištrūkti, kai prisikėlė vampyrų demonas Felastrėjus,- toliau pasakojo ji.- Patikėkite, iš knygų ir Marlos pasakojimų žinau, kad ši ragana ne iš kelmo spirta. Ji valdė požemius, tamsųjį pasaulį, ir nepaisant to, mylėjo žmonių pasaulį. Tačiau tai, ką padarė jos seserys, ji niekada nepamirš. Įsivaizduojate, kokia ji gali būti kerštinga? Vien tam, kad susigrąžintų mylimąjį.

-Tai ką tada man daryti?- paklausiau ir tuoj pat pasitaisiau sugavusi Kleo žvilgsnį.- Mums?

-Šito negaliu pasakyti,- gūžtelėjo pečiais Omiša.

-Negali?- primerkiau akis pažiūrėdama į ją. Tos raganiūkštės elgesys mane jau erzina.- Artėja pasaulio pabaiga, aš baigiu išprotėti, nes per mane pereis kažkokie tai dievai, o tu neturi atsakymo, ką daryti?

Nė nepajutau, kaip mano kvėpavimas padažnėjo. Visi sunerimę žvelgė į mane. Tai suvokusi nuleidau galvą.

-Dievaži, Hile, juk niekas nesukūrė atsarginio plano, jei kartais Hinai sugalvotų grįžti,- atšovė Omiša susiraukdama.

Mano rankos nusviro. Pasijutau lyg iš manęs būtų išėjusi visa gyvastis.

-Atsiprašau,- galiausiai sušnibždėjau.- Atsiprašau, kad ir vėl viskas vyksta per mane. Vesijus buvo teisus. Aš neturėjau gimti. Egzistuoju dėl raganų magijos, tačiau ne todėl, kad būčiau gelbėtoja. Tai aš vampyrų pasauliui keliu grėsmę.

-Ką čia kalbi, Hile?- Kleo suėmė mane už pečių ir atsuko į save.- Matai? Matai, kiek žmonių šiame mažame kambaryje? Dar yra Promė, kuri visada pasiryžusi kovoti už tave. Neabejoju, kad ir Navinas jaučiasi tau skolingas už išgelbėtą gyvybę. Ir nepamiršk manęs. Savo pasipūtėlio kilmingojo.