Sergėtoja

27.3 skyrius

Atrodė, kad einu per tą patį kovos lauką, kuriame mano tėvai kovojo prieš vampyrų demoną ir kitus raudonuosius. Net jaučiau, kad jie šalia manęs. Mamos pirštai trumpam palietė mano petį, o tėvo tvirta ranka paglostė mano galvą. Jutau jų energiją, kurią jie perdavė man. Jutau ir mėlynąją ugnį, kuri blykčiojo mane tarsi norėtų ištrūkti.

Lėtai ėjau vedama Akimos balso. Ji kažką sakė neatpažįstama kalba, tačiau jos balsas aidėjo mano galvoje tarsi kvietimas. Baimė buvo užvaldžiusi visą mano kūną, jaučiau, kad einu tiesiai į spąstus. Visgi tai galėjo būti paskutinė galimybė susidurti su Akimą.

-Nustok,- paliepiau pagaliau ją išvydusi. Sustojau priešais Tribą, kuri buvo nusisukusi į vieną iš skulptūrų.

-Žinau, ką padarei, vampyre,- raganos tonas pakilo, tačiau ji neatsisuko į mane.- Tu griauni pasaulio tvarką. Negali sugrąžinti to, kas jau buvo išėjęs.

-Apie ką tu kalbi?- suspaudžiau kumščius. Buvau pasiruošusi. Galbūt dar netvirtai, bet vis tiek jaučiau, kad galiu pasipriešinti Akimai.

-Grynakraujis,- ištarė ji pagaliau atsisukdama į mane. Akimos bevyzdės akys pradėjo liepsnoti stipriau.- Jis mano išrinktasis. Pasirinkau jį.

Viduje sudrebėjau tarsi būčiau apipilta ledinio vandens. Nepaisant to, kad nuo Tribos sklido karštis, man pasidarė šalta.

-Jis nepriklauso tau,- norėjau papurtyti galvą, bet mano kaklas buvo lyg surakintas.

-Aš turiu jo sielos dalelę. Man reikia to grynakraujo ugnies elemento energijos, kad galėčiau likti viršuje,- tarė Akima. Buvo sunku ir nemalonu žiūrėti į jos akis. Atrodė, jog jos nieko neregi, bet tuo pačiu permato kiaurai. - Mano seserys prakeikė mane kalėti savo požemyje, tad mano vienos energijos man nepakanka.

-Ką tai turėtų reikšti?- mano balsas priešingai nei Akimos tikrai nebuvo ramus.

-Kad nužudydama mane, nužudysi ir grynakraujį.

Nors raganos veide nešvietė jokia šypsena, jaučiau, kad ji buvo patenkinta tuo, ką sako. Nuo to tik dar labiau apledėjau.

-Galbūt jis manęs ir nebeklausys, tačiau visada mane jaus. Tikriausiai nepaklausei jo, kaip jis jaučiasi. Tas grynakraujis dabar turėtų nešti ant savo širdies didžiulį akmenį. Jo siela neužpildyta, nors ir sugrąžinai jį.

Per mano kūną perėjo nevaldomas virpesys. Sugniaužiau kumščius. Kad ir norėčiau netikėti Akima, ji sakė tiesą. Maniau, kad jau artėju prie pabaigos, bet, pasirodo, jos net nesimato. Ir viskas tik blogėja.

-Kas bus, kai tau pasiduosiu?- paklausiau lėtai pakeldama galvą į Akimą.

-Man nereikia, kad tu pasiduotum,- kalbėjo ragana beveik nejudėdama. Net vos įmačiau, kaip juda jos lūpos.- Jūs jau pralaimėjote.

Po šių žodžių Akima grakščiai iškėlė ranką ir pasuko ją delnu viršun. Staiga pajaučiau aplinkui save karštį. Mano širdis pradėjo plakti sparčiau, kai suvokiau, jog Akima ruošiasi mane sudeginti.

Tačiau tada mano kūnas sušvito. Tiksliau ne mano kūnas, o rankos ir akys. Mėlyna šviesa buvo tokia ryški, kad net nutvieskė didelę teritorijos dalį aplinkui mane. Atrodė, jog laikas sustojo ir viskas aprimo. Mėlynoji ugnis blokavo Akimos ugnį.

Tai buvo tikroji mėlynosios ugnies galia. Maniau, kad jos bijau, tačiau mano kūnas atlaikė ją ir galėjau kontroliuoti. Mano plaukai plaikstėsi nuo energijos. Jaučiau, kaip ugnis pulsavo mano venomis tarsi vietoj kraujo.

-Negali būti...- sumurmėjo Akima, žvelgdama į mane primerktomis akimis.- Sukūriau mėlynąją ugnį, kad ji būtų laisva energija ir niekas negalėtų jos suvaldyti. Tačiau tu...- susimąstė ragana.- Joks gyvas padaras negali to padaryti. Neįmanoma visiškai pilnai panaudoti elemento energijos, o ypač mėlynosios ugnies. Kas tu tokia, jog įstengei tiek sukaupti elemento galios?

Akima atrodė sutrikusi. Tikėjausi, kad ji pati žinos atsakymą. Tai ji geriausiai pažinojo mėlynąją ugnį.

-Aš tiesiog pusiau vampyrė, pusiau žmogus,- atsakiau. Didelės jėgos panaudojimas turėjo savą kainą. Jaučiausi tarsi apsvaigusi, bet vis tiek kalbėjau iš širdies.- Nežinau, kiek tavo tūkstančio metų senumo galvelėje yra žinių, bet tikriausiai tu nieko nenutuoki apie tai, ką gali padaryti tokia, kaip aš, kuri valdo mėlynąją ugnį, savo tėvo žmogaus, o jei tiksliau, jo globėjų grynakraujų dėka. Niekada gyvenime nemaniau, jog galiu gyvenime padaryti kažką daugiau nei valgyti penkis kartus per dieną ir užsidariusi savo kambaryje žiūrėti žmonių filmus apie vampyrus. Netgi tada, kai vieną dieną sužinojau, kad tapau sergėtoja, ir dėl to kankinausi, nes suvokiau, jog esu visiškai apgailėtina. Tačiau, pasirodo, išgelbėjau vampyrų pasaulį nuo pasipūtusio demono. Bet viskas tuo nesibaigė. Tada pasirodei tu, akmens amžiaus ragana. Ir būtent dėl to, kad tapau tavo vartais į šį pasaulį ir per mane perėjo šimtai Hinų, miriau ir prisikėliau atgimdama iš naujo. Mėlynoji ugnis mane pasirinko. Ji mane išgelbėjo. Todėl dabar galiu pilnai valdyti jos galią, kurią panaudosiu sunaikindama tave.

Baigusi kalbėti įkvėpiau ir iškvėpiau. Pro mano burną iškilo garai.

Akima tylėdama žiūrėjo į mane. Atrodė, kad ji kažką svarstė. Nežinojau, kaip bendrauti su šitokio senumo ragana, tačiau buvau įsitikinusi, jog ji aiškiai suprato, ką norėjau pasakyti. Hilerija Von Vestorn nepasiduoda.

-Manęs negalėjo sunaikinti mano seserys. Tad gali negąsdinti savo elementu,- lyg niekur nieko galiausiai ištarė Akima.

-Aš ir neketinu tavęs gąsdinti,- pasakiau primerkdama akis. Šiek tiek pritūpiau pasiruošdama, o tada mintyse pašaukiau mėlynąją ugnį. Elementas iškart pakilo mano kūnu. Mano delnuose įsiplieskė skaidriai mėlynos liepsnos. Nutaikiau juos į raganą.- Iškart tave sunaikinsiu.

Netrukus paleidau didžiulę mėlynos ugnies bangą tiesiai į Akimą. Ši bandė save apsisaugoti raudonos ugnies siena, tačiau mačiau, kaip raganai sunku ją išlaikyti. Pasitikėjau savo elementu taip pat, kaip ir savimi. Net jeigu man ir nepavyks sunaikinti Akimos, bent žinosiu, jog jau padariau viską, ką galėjau.

Visgi galiausiai pajaučiau savo ribas. Mėlynosios ugnies galia mane sekino. Nebuvau pilnai vampyrė, kad mano kūnas galėtų atlaikyti tokią energiją. Mano kojos darėsi sunkios, turėjau kiek prasižergti, kad atsilaikyčiau ant žemės. Mano oda šiaušėsi, jaučiau šaltį, o tai reiškė, kad mėlynoji ugnis manęs nešildė. Visa energija buvo sukaupta ties Akima.

Tačiau buvau pasiryžusi viską užbaigti. Nieko nelaukusi paleidau dar vieną mėlynos ugnies pliūpsnį. Šįkart jis smogė taip stipriai, kad Akimos apsauginė siena pradėjo trūkinėti. Raudona ugnis aplinkui ją pašėlo. Ji tvinksėjo ir plaikstėsi į visas šalis, kol galiausiai pranyko po žeme.

-Tu per silpna mane nužudyti,- pasakė Akima. Ji basomis kojomis artėjo arčiau manęs.- Esi mirtinga, kuri turi per didelę galią. Greitai sunaikinsi pati save.

-Ji tavęs ir neketina žudyti.

Staigiai atsisukau išplėtusi akis. Kleo prie manęs atvedė Omišą. Merginos koja kraujavo, tad ji šlubčiodama pasirėmė į Kleo.

-Hile, aš suklydau,- žiūrėjo į mane Omiša.- Akimos siūloma galia mane paveikė. Dabar suvokiu, kad ji niekada nenorėjo gero. Padėsiu tau ją sunaikinti.

Nerimastingai pažvelgiau į Kleo. Jis buvo mano silpnybė. Norėjau nužudyti raganą, bet man reikėjo kito būdo.

-Negalime jos sunaikinti. Dėl Kleo,- trumpai pasakiau ir atsisukau atgal. Akima buvo užvertusi galvą viršun. Iš jos lūpų sklido murmesys. Ji tarsi kažkam meldėsi arba iššaukė naujus burtus Hinams.- Akima turi jo sielos dalį.

-Žinau,- linktelėjo Omiša.- Todėl aš iškviesiu Tribas. Dangaus ir Žemės raganas.