Sergėtoja

26.3 skyrius

Kleo savo vampyriška jėga nutrenkė mane kelis metrus tolyn. Nuslydau žole ir dusdama bandžiau stotis, kai jis pripuolė prie manęs ir koja prispaudė krūtinę.

-Viskas baigta, Hile,- tarė jis primerkdamas akis.- Tu man daugiau nebereikalinga. Tiesą sakant niekada ir nebuvai. Man niekada nereikėjo sergėtojos, tai buvo tik mano tėvų sumanymas.

-Kleo...- sugergždžiau. Man trūko oro, o akyse mirgėjo tamsūs šešėliai.

Vaikinas patraukė koją ir tada pritūpė prie manęs pakreipdamas galvą. Jo akių žalsvumas buvo dingęs ir dabar vietoj to plytėjo pragaro ugnis.

- Tavo laikas jau baigiasi,- bejausmiai ištarė Kleo ir ištiesęs delną iškvietė savo elementą.

Tuo tarpu sukandau dantis ir pabandžiau atsistoti. Man sugėlė krūtinę, tačiau sukandusi dantis mečiausi į šoną išvengdama ugnies liepsnos pliūpsnio. Šliauždama ant pilvo pasitraukiau tolyn, tada šiaip taip apsisukau ir sukaupusi jėgas atsistojau. Tikra velniava. Be mėlynosios ugnies ilgai neištversiu. Privalau ją iššaukti.

-Neketinu su tavimi žaisti,- Kleo ryžtingai artėjo prie manęs. Nerimaudama žvalgiausi aplinkui, tačiau niekas man negalėjo pagelbėti. Sparnuotieji demonai vėl puolė, tad Promės komandai buvo daugiau darbo. O Kariai tebekovojo su Hinais. Deja, negalėjau nuspėti kieno viršus.- Geriau pasiduok man ir nelauk, kol Akima ateis tavęs.

-Aš nepasiduodu niekam,- atkirtau sugniauždama kumščius. Velniai rautų, tą savo evoliucionavimą. Kokia nauda iš jo, jei bijau naudotis elementu. Užtrukau vos ne visą savo gyvenimą, kol prisijaukinau mėlynąją ugnį, o dabar viskas lyg iš naujo.- Tu pats man niekada neleidai pasiduoti.

Kleo, rodos, manęs negirdėjo. Jis priėjo ir pagriebęs mane už kaklo pradėjo smaugti. Sukasdama dantis užčiuopiau savo rankomis jo šaltus pirštus.

-Kleo, tai ne tu...- išspaudžiau. Vaikinas šiek tiek atleido ranką ir nukreipė savo degančias akis į manąsias.

-Nedaryk to, Hile,- pasakė jis šaltai ir nusuko žvilgsnį.- Manęs jau nebesusigrąžinsi.

Mano širdis suvirpėjo. Jis vis dar buvo čia.

-Ne, Kleo, maldauju paleisk...

Vaikinas tvirčiau suspaudė mano kaklą, o iškėlęs kitą ranką nutaikė į krūtinę oranžinę ugnį.

Nieko daugiau nemačiau. Užsimerkiau ir nustojau priešintis. Prisijaukinti mėlynąją ugnį buvo neįtikėtinai sunku. Šis elementas vadovavosi dvasiniu ryšiu. Todėl buvo svarbu pirmiausia susitvarkyti su savo vidiniais jausmais.

Tai padariau ir dabar. Neketinau pasiduoti. Tik nusiraminau. Suvienodinau kvėpavimą. Mano širdis aprimo, jos dūžiai prislopo. Negirdėjau, kas vyksta aplinkui. Garsas aidėjo tarsi po stiklu. Priėmiau baimę ir nepasitikėjimą savo jėgomis. Tai nebuvo reikšminga. Mano tikslas kovoti už save ir kitus.

Netikėtai per mane perėjo keistai malonus šaltis, po kurio tuojau pajutau šilumą. Jau pamaniau, kad mane pasiekė Kleo ugnis, bet netrukus susivokiau, kad tai aš. Iškviečiau mėlynąją ugnį.

Mano tatuiruote link delnų pradėjo slinkti melsva šviesa. Sugniaužiau kumščius ir ištiesusi juos išvydau skaisčią mėlyną liepsną.

Pasinaudojusi proga smogiau į Kleo. Vaikinas buvo nublokštas tolyn ir pargriuvo ant žemės. Sulaikiau norą pribėgti prie jo. Palengva atsistojau ir išlaikydama tolygų kvėpavimą kelis žingsnius priėjau arčiau. Kleo krutėjo lėtai keldamasis.

-Manęs jau nebesusigrąžinsi,- staiga sušnibždėjo vaikinas nuleidęs galvą.- Aš priklausau Akimai.

Suraukiau kaktą. Kaip tik tada Kleo akimirksniu pašokęs ant kojų parvertė mane ant akmenuotos žemės. Jis kelissyk trenkė mano galvą į žemę. Pajaučiau, aštrų skausmą pakaušyje, bet žinodama, kad mėlynoji ugnis su manimi, nepasidaviau.