Sergėtoja

12 skyrius

Vienu atokvėpiu išklojau Kleo viską, kas nutiko svarbaus akademijoje ir mano gyvenime. Atskleidžiau, kad mano tėvas žmogus ir aš iš tiesų pusvampyrė, kad akademijos teritorijoje buvo užpulta Gebenė ir kad užtikau raudonąjį ir Revesą kartu kalbančius apie mane. Tiek daug savyje buvau prikaupusi, kad net griaužė mano vidų, tad pasidalinusi su Kleo pagaliau pajaučiau palengvėjimą.

-Kam jam versti tave raudonąja?- susikrimtęs paklausė Kleo.

Gūžtelėjau pečiais pati nesuvokdama raudonojo kėslų.

-Tas raudonasis, Felas, kaip jį pavadino Revesa, sakė, kad aš būsiu galinga, nes valdau mėlynąją ugnį.

-Bet raudonieji praranda savo elementą.

-Taigi, aš taip pat pagalvojau,- linktelėjau.

Kleo atsistojo ir užėjo už sofos pasiremdamas rankomis į atlošą.

-Vadinasi raudonieji jau pradeda.

-Ką pradeda?- suklusau suraukdama antakius.

-Kai atvykome į žmonių miestą, išėjęs iš prekybos centro netyčia užklupau raudonųjų būrelį. Tuomet kažką nugirdau, kad jie ruošiasi pulti akademiją, tik nepaminėjo, kurią tiksliai, bei kad ieškos mėlynosios sergėtojos. Iš pradžių nesupratau, kas tai galėtų būti.

Jis pakėlė akis į mane. Norėjau išvengti žvilgsnio, bet tada man dingtelėjo.

-Tai štai kur tu buvai?- nejučia užpykau.- Turėjau tavęs ieškoti ir dar mane užpuolė raudonasis. Kokio velnio tau reikėjo palikti prekybos centrą?

Kleo kreivai šyptelėjo.

-Bet tu su juo susitvarkei.

Sukandau dantis ir suspaudžiau kumščius. Vaikinas išsisuko nuo mano klausimo, tačiau labiausiai mane suerzino jo atsainumas. Dar ir dabar prisimenu, kokia buvau išsigandusi. Antrą kartą sutiktas raudonasis neketino tiesiog į mane paspoksoti. Mano gyvybė kabėjo ant plauko.

Nejučia iš lauko pasigirdo mašinos signalo pyptelėjimas. Pasukau galvą į langą, tikriausiai jau atvažiavo mūsų pasiimti.

-Tave reikia apsaugoti nuo raudonųjų,- pratarė Kleo prieidamas arčiau, kai atsistojau.

Žvilgtelėjau į jį kiek nustebusi. Tada iškėliau smakrą praeidama pro jį.

-Aš sergėtoja, pati susitvarkysiu.

~~~

Man tikrai reikėjo pagalbos. Tik nebūtinai Kleo.

Gulėjau savo lovoje ant nugaros ir žvelgiau į lubas. Buvo pusę dvylikos nakties, o manęs miegas neėmė. Norėčiau, kad viskas būtų prisisapnavę. Tačiau tai buvo pernelyg realu. Aš, Hilerija Von Vestorn, kurios tėvas yra nepaprastas žmogus, valdau mėlynąją ugnį, esu Kleo Etelero sergėtoja ir mane nori sučiupti keistas raudonasis. Tai jau tikrai, kad nesapnuoju.

Dar viena naktis, per kurią nepavyko išsimiegoti. Net nieko nesapnavau, pasnaudžiau gal tik pora valandų, o tada gulėjau, kol išgirdau žadintuvą. Tuoj pat išjungiau jį ir išlipau iš lovos. Reikėjo ruoštis chemijos pamokai.

Lyg zombis žiūrėdama į veidrodį išsišukavau savo ilgus, žemiau menčių, plaukus ir apsirengiau nuo galvos iki kojų juodai. Beveik visada mano aprangoje vyravo juoda spalva, tačiau šiandien tiesiog išsitraukiau pačius pirmus pasitaikiusius marškinėlius ir džinsus, bei dar užsimečiau juodą džinsinį švarką. Mano papilkėjęs veidas irgi puikiai prisiderino prie šiandienos nuotaikos.

Promė išėjo pirmoji, jai buvo kita pamoka. Susiruošusi nusileidau į pirmą aukštą. Tada netikėtai prie direktorės kabineto išvydau nematytus žmones. Atkreipiau dėmesį, nes paprastai svečių nesulaukiame.