Sergėtoja

21.3 skyrius

Dabar buvo mano eilė. Sustojusi prie urnos uždegiau baltą žvakę mėlyna ugnimi ir padėjau ją prie kitų daiktų: suskaldyto akmens, apdegusio popieriaus, indo su vandeniu ir baltos plunksnos. Tokios buvo vampyrų laidotuvių tradicijos. Kiekvienas savo elemento atstovas taip pagerbdavo mirusįjį.

-Volisa Kelven buvo mūsų dukra, grynakraujė vampyrė, garbingai tęsianti senąsias tradicijas,- sakė kalbą Klemensija. Šalia jos stovėjo jos vyras.- Šioje akademijoje, nors ir būdama čia neilgą laiką, ji susirado nuostabių draugų, kurie ja rūpinosi.

Moteris pakėlė akis į priešais stovintį kaip akmenį Kozą. Vaikinas neatitraukė žvilgsnio nuo urnos. Neįsivaizdavau, kas dabar dedasi jo viduje. Volisa jam buvo visas gyvenimas, jis gyveno dėl jos. O štai dabar viskas baigėsi.

Nebegalėjau toliau dalyvauti šioje ceremonijoje. Norėjau verkti, tačiau nepajėgiau. Neturėjau tiek ašarų, kad galėčiau nuraminti save. Paskutinį kartą pažiūrėjusi į urną, tyliai pasitraukiau. Volisos netekome per greitai. Negalėjome net pakovoti už jos gyvybę. Tai įrodė, kokia Akima buvo galinga. Tačiau dabar buvo man eilė. Pilnomis jėgomis sugrįžusi Akima imsis kito veiksmo ir iškvies Hinus. Nuo to nebuvo galima pabėgti.

-Hile,- staiga kažkas pagriebė mane už riešo. Tai buvo Omiša.- Turiu su tavimi pasikalbėti.

Primerkiau akis žiūrėdama į ją ir leidausi vedama raganos į akademiją. Tik palipusios į trečią aukštą sustojome. Čia buvo ir Dionas. Pamačiusi jį trumpam mestelėjau žvilgsnį, tačiau šiuo metu nebuvo reikalo iškelti pašalines problemas į paviršių.

-Ką nors radai?- paklausiau Omišos. Mergina visą savaitę savo knygose uoliai ieškojo bent kokios užuominos apie Hinus ir Akimą. Nors ir laikė kartėlį man, ji vis tiek norėjo padėti. Jaučiausi jai be galo dėkinga. Tačiau to garsiai nepasakiau.

-Taip,- tyliai ištarė Omiša.- Yra vienas dalykas, kuris yra pavojingas Hinams.

-Kas?- nekantravau. Atrodė, kad bet koks siūlo galas galėjo reikšti išeitį.

-Jis bažnyčioje. Tai šventasis raštas,- atsakė už Omišą Dionas.

Suraukusi antakius žvelgiau į juodu nelabai suprasdama esmės.

-Kuo šventasis raštas gali pakenkti Hinams? Jį juk parašė žmonės.

-Aš gal kaip ragana geriau žinau,- pradėjo Omiša skleisti savo išdidumą, tačiau ją sustabdė Dionas.

-Rašte yra kai kas, kas gali sustabdyti dievus. Žmonės to nežino, tačiau toje knygoje slepiamas vienas užkeikimas. Tuo pasirūpino Tribos.

-Tada mums reikia pasiekti artimiausią žmonių bažnyčią,- tariau jau savo galvoje kurpdama planą.

-Kažkur ruošiatės eiti be mūsų?

Staigiai atsisukau atgal. Visai nesistebėjau išvydusi Kozą, Kleo ir Naviną su Prome.

-Jeigu išeisim visi, Amija supras,- pasakė tiesą Omiša.- Esu reikalinga kaip ragana, tačiau niekur neisiu be Diono. Hile, be abejo, nesiskirs nuo Kleo. Na, o Navinas ir Kozas galės pasaugoti ir apžiūrėti teritoriją.

Promė susiraukė, kad jos nepaminėjo.

-Turi likti čia su Melijana,- tarė Navinas atsisukęs į ją ir spustelėjo jos ranką. Mergina linktelėjo susitaikydama. Norėjau pritarti, kad taip tikrai geriau, tačiau mano įsikišimo nebereikėjo.

-Gerai, tada nieko daugiau nelaukiame,- daviau ženklą, kad jau laikas eiti.

Tikriausiai pirmą kartą per visą kankinantį mėnesį pajutau viltį. Po Volisos mirties mano mėlynoji ugnis sustiprėjo, tad jutau manyje rusenančią energiją. Tačiau baimės vis dar negalėjau atsikratyti. Galvoje girdėjau savo pačios žodžius, kad mirtis neišvengiama.

.

Antrą valandą nakties žmonių mieste buvo labai tylu. Pravažiavo vos kelios mašinos, tačiau niekas neįtarė, kad šie naktinėjantys jaunuoliai eina gelbėti pasaulio.

Arčiausią bažnyčią pasiekėme už gero dvidešimties minučių ėjimo. Balti didingi žmonių maldos namai stovėjo apšviesti skaidrių lempų. Niekada nemaniau, kad taip pasakysiu, bet jaučiau, keistą nežemiškumą sklindantį nuo bažnyčios. Nebent tai buvo tik ženklas, kad Hinai artėja.

Milžiniškos bažnyčios durys buvo užrakintos tarsi pranešdamos, jog nekviesti svečiai čia nepageidaujami. Visgi mums gyvybiškai reikėjo šventojo rašto, tad mintyse atsiprašinėjau žmonių Dievo, kol Kleo išdegino spyną.

Vos tik įėjome vidun mus pasitiko tamsa. Kleo netrukus uždegė prie altoriaus esančias žvakes. Tada visi likusieji atėjome arčiau.

Dairiausi paveikta bažnyčios didybės, nors iš tikro turėjau surasti šventąjį raštą. Visgi už mane tai padarė Omiša. Mergina užlipo ant altoriaus ir paėmė knygą nuo stovo. Ji pradėjo ją vartyti ieškodama tų stebuklingų žodžių. O aš tuo metu pasitraukiau į šoną ir užverčiau galvą į viršų. Nuostabus nutapyto dangaus skliautas atsivėrė prieš mano akis. Vampyrai ir raganos tikėjo reinkarnacija. Mes neturėjome Rojaus, apie kurį kalbėjo žmonės. Tačiau turėjo būti kažkoks kelias, kol tavo siela pasiekia kitą gyvenimą. Kažkodėl įsivaizdavau jį apsuptą tamsaus miško, kuriame šviečia skraidančios švieselės.

Staiga mano dėmesį išblaškė trankus garsas. Kažkas iš vaikinų numetė žvakidę, tad kraują stingdantis aidas atsimušė į storas bažnyčios sienas.

-Ramiau jūs ten, negalima triukšmauti...- staiga nutilau suvokusi, kad kažkas kyla mano gerkle. Kostelėjau norėdama atsikrenkšti, tačiau nuo to tik pablogėjo. Man pradėjo trūkti oro. Išpūčiau akis ir susiėmiau už kaklo. Norėjau nusiplėšti sau odą, nes jaučiau, kaip kažkas po ja landžioja.

-Hile!- pašoko manęs žiūrėti Kleo. Vaikinas atsidūrė prie manęs, o tuo tarpu man netikėtai pagerėjo. Lyg nieko nebūtų buvę.

-Jie jau artėja,- pasakiau gaudydama kvapą. Mano galva akimirkai apsvaigo.- Omiša, greičiau.

-Aš stengiuosi,- sumurmėjo ji greitai sklaidydama rašto puslapius.

-Tai stenkis labiau,- pyktelėjau suraukdama antakius, o tuo metu aštrus skausmas perrėžė mano nugarą. Išsirietusi suklykiau nesavu balsu.

-Omiša!- sušuko ir Kleo.

-Gerai, gerai. Radau jau! Melskitės, kad suveiktų.

Omiša pradėjo skaityti žodžius man dar niekada negirdėta kalba, o tuo metu Kleo laikė mane, kol aš kankinausi veikiama laužomų kaulų skausmo. Atrodė, kad iš Omišos sklindantys žodžiai sukelia man dar didesnę kančią.

-Tai neveikia...- išgirdau beviltišką Omišos balsą.- Jau per vėlu...

Staiga mano rankos užsiliepsnojo mėlyna ugnimi. Kleo buvo priverstas atsitraukti. Tikriausiai pati nesuvokdama iškviečiau elementą. Skausmas sukaustė mano kūną, tad neiškentusi parkritau ant šaltų grindų. Šaukiau, kad visi pasitrauktų nuo manęs, nes atrodė, kad sprogsiu, o mano visos kūno dalys išsilakstys po visą bažnyčią.

Nejaugi tai jau vyko? Bet ne taip įsivaizdavau savo mirtį. Ne tokio skausmo tikėjausi.

Ir aš buvau teisi. Dar nemiriau. Tas skausmas reiškė, kad mano kūnas tampa portalu į mūsų pasaulį. Jaučiau, kaip mano oda apsitraukia ledine plėve. Mano protas nutolo kažkur už mąstymo ribų, tačiau vis tiek kažkaip suvokiau, kad kylu į viršų. Mane gaubė ryški balta šviesa, atrodžiau kaip angelas ugniniais mėlynais sparnais. Jausmas buvo neapsakomas. Jis užgožė skausmą ir dabar jaučiau palaimą. Užsimerkusi mačiau daugybę veidų, jie šnibždėjo man žodžius nepažįstama kalba, bet ji buvo nepaprastai graži. Štai kokia buvo mano mirtis. Per mane perėjo nenusakomas skaičius galingų dievų, kurie leido man įžengti į mirties pasaulį su ramia siela. Aš tapau lengvesnė, mėlyna ugnis mane laikė ore. Tačiau viskas turėjo pabaigą. Elementas po truputį nyko, įkvėpiau paskutinį kartą ir tada man užgniaužė kvapą. Aš kritau. Kritau į nebūtį.