Sergėtoja

3.2 skyrius

Pirmoji mintis man šovusi į galvą buvo - jis tikrai grįžo. Felastrėjus grįžo manęs.

Žengiau žingsnį atgal. Kleo mane apglėbė prisitraukdamas į savo saugų glėbį. Ne, ne taip turėjo būti. Tai aš sergėtoja, kuri turi saugoti Kleo. Štai dėl to aš ir baiminausi, kai mudu su Kleo suartėjome. Jis vaikinas, kuriam patikau. Viduje jis jautė pareigą rūpintis manimi.

Ir tai viską tik pasunkino.

-Tau viskas gerai? Tu drebi,- sušnibždėjo Kleo.

Pažiūrėjau į jį baimės kupinomis akimis.

-Jo akys. Jos juodos.

Kleo žvilgsnis nuslydo į raudonąjį.

-Aš nematau,- papurtė galvą jis.- Hile, tau tikriausiai pasirodė. Jis juk visai nepanašus į Felastrėjų.

Sumišusi dar kartą gerai įsižiūrėjau į raudonąjį. Tačiau niekaip negalėjau suprasti, ar jo akys iš tikro juodos. Lyg ir mačiau juodumą, bet galvoje suvokiau, kad jos raudonos. Kas per velniava? Nejau rimtai kraustausi iš proto?

-Ko nori iš mūsų?- šaltai paklausė Lutesija. Iš jos kūno padėties galėjau spręsti, kad ji pasiruošusi puolimui, jei tik prireiks.

Raudonasis patenkintas šyptelėjo.

-Neprasidėk su juo, Lute,- tarė Kleo vis dar apglėbęs mane. Raudonasis pažiūrėjo mūsų pusėn, jo žvilgsnis trumpam nukrypo ir į mane.

-Visų pirma, susipažinkime. Aš Navinas – visų raudonųjų atstovas,- jis nusilenkė išlaikydamas aštrų žvilgsnį.- Reikalas yra tas, kad aš prašau kilmingųjų sutikimo lankyti Š. Apolonės akademiją ir turėti lygias teises su kitais vampyrais.

Rodos, ne mane vieną perliejo ledinis vanduo. Šitoks raudonojo prašymas užtraukė visiems svečiams žadą.

-Ką tai turėtų reikšti?- paklausė piktai Lutesija.

-Na, mes visi vampyrai. Juk raudonieji irgi tokie.- Navinas paėjo šiek tiek į priekį, palikdamas savo apsaugą.- Žinoma, mano gentainiai ne visi elgiasi padoriai. Taip veikia gamta ir tai yra kaina už mūsų nemirtingumą ir nepaprastą jėgą. Bet supraskite, mes ne visi savo noru tapome, kaip jūs sakote, pabaisomis. Mes pasirengę evoliucionuoti, kaip tai darė visi vampyrai.

Besiklausant to protingo raudonojo nuo mano kūno po truputį traukėsi baimė, bet aš vis tiek nesijaučiau tvirtai. Vampyrų motina, tas Navinas kalbėjo, kaip ir Felas. Jis ne kvailas. Anaiptol, jis netgi gudresnis. Tai, kad jis pakankamai jauno amžiaus, panašiai mano metų, rodė, jog jis visai neseniai tapo raudonuoju. Kaip ir Paradisė, jis iškart nepavirto į nesamprotaujantį žvėrį. Netgi išlaikė savo kalbėjimo manierą. Galbūt tikrai raudonieji keitėsi ir protingėjo.

-Prašau jūsų sutikimo leisti man mokytis akademijoje. Noriu tuo įrodyti, kad naujos kartos raudonieji nėra žvėrys, kad mes keičiamės,- tęsė Navinas.- Žinau, kad visi kilmingieji turi ryšių su vampyrų taryba. O ypač Etelerai,- raudonojo akys klastingai blykstelėjo. Jis tarsi numetė užuominą apie tamsią šios šeimos valdžią.- Ir kaip tik šiandien pataikiau į Etelerų sosto perėmimą.

Navinas šypsojosi. Jis buvo įsitikinęs, kad pasieks savo.

-O jeigu niekas nesutiks?- nepasidavė Lutesija.

-Sutiksite,- Navinas prisimerkė.- Jūs, kilmingieji, nenorite karo su raudonaisiais. Dar vieno.

Raudonasis vėl papylė žibalo ant mūsų jau ir taip degančių galvų.

-Tu mums grasini?

-Ne,- papurtė galvą jis ir šyptelėjo.- Bet visko gali būti. Raudonieji juk kartais gali būti nevaldomi.

Lutesija įsitempė. Ji sugniaužė kumščius.

-Gerai. Tarybai rytoj bus pateiktas tavo prašymas. Tada sudarysime sutartį su sąlygomis,- griežtai tarė ji ir dar pridūrė.- Negalime taip paprastai pasikliauti raudonaisiais. Turite to nusipelnyti.

-Suprantama,- linktelėjo Navinas išreikšdamas pagarbą. Tuomet nužvelgdamas visus apsisuko ir išėjo su savo palyda. Paskui juos dar pasekė keli sergėtojai.

-Lute,- kreipėsi į seserį Kleo.- Akademija prieš kelis mėnesius patyrė raudonųjų antpuolį. Žuvo mokiniai, sergėtojai ir mokytoja. Dabar negalime įsileisti priešo.

Lutesija atsisuko į jį. Jos žvilgsnis buvo nuožmus. Ji prisiėmė ne tik savo šeimos atsakomybę, bet ir visų vampyrų. Etelerai turėjo viršesnį žodį prieš tarybą. Navinas puikiai žinojo, į ką reikia kreiptis.

-Tai jau tarybos sprendimas,- ištarė ji, tada pažvelgė į svečius.- Atsiprašau, turėsiu palikti jus, bet maloniai kviečiu toliau mėgautis puota.

Svečiai susižvalgė nustebę, tačiau panika dėl pasirodžiusių raudonųjų, rodos, greitai atslūgo. Puota toliau tęsėsi.

Mudu su Kleo nebyliai žiūrėjome į nueinančią Lutesiją. Taryba norėdama išvengti karo ir užglaistyti praeitį, tikrai sutiks su Navino pasiūlymu. Ir nesvarbu, kad ne viską žinojo apie vampyrų demoną.

-Velnias,- ištarė Kleo.- Atrodo, turėsime naujoką.

~~~

Stebėjau pro bibliotekos langą į akademiją grįžtančius mokinius. Lauke sniego jau visiškai nebebuvo. Jį ištirpdė nesiliaujantis lietus.

-Tu tuo įsitikinusi?- atsargiai paklausė Promė, kuri sėdėjo prie kompiuterio. Vos tik ji grįžo pakviečiau ją čia ir papasakojau apie raudonąjį, kuris nori mokytis akademijoje. Ir jo tariamai juodas akis.

-Tai ir yra keisčiausia,- tariau atsisukusi į draugę.- Mačiau jo juodas akis, o mano protas to negalėjo pripažinti. Kleo irgi nesupranta kokios spalvos jo akys. Taigi aš nesu įsitikinusi.

-Hile, gal tai tiesiog prisiminimai,- guodė Promė.- Gal tas Felas tave taip paveikė, kad tu negali jo atsikratyti iš savo galvos? Juk jis buvo sunaikintas, ar ne?

Mano viduje kažkas sukirbėjo. Trumpam įsmeigiau akis į bibliotekos sieną.

Negalėjau pasakyti Promei tiesos. Amija viską užglaistė, pranešdama, kad su vampyrų demonu buvo susidorota. Taryba negalėjo sužinoti tikrosios tiesos, kad koviausi prieš jį, o jis tiesiog išnyko. Tada tarybai pasirodyčiau įdomi ir jie sužinotų, kad aš pusvampyrė. Toks padaras pagal juos negali egzistuoti.

-Taip,- sausai ištariau. Tada garsiai iškvėpiau ir pažvelgiau į Promę.- Tikriausiai tu teisi. Aš per daug galvoju apie Felastrėjų.

-Tai dabar viskas gerai?- paklausė Promė ir atsistojusi apkabino mane.

Linktelėjau. Abejoju, ar viskas gerai. Juk raudonasis mokysis akademijoje.