Sergėtoja

22.3 skyrius

Jutau nemalonų kraujo skonį savo burnoje. Pakėlusi ranką persibraukiau per lūpas ir susiraukiau pajutusi šlapumą.

Ir vėl.

Nežinau, kur buvau. Ši vieta buvo pernelyg tamsi, kad pajėgčiau ką nors įžiūrėti. Pamečiau skaičių, kiek kartų čia jau atsibundu. Ir viskas lyg iš naujo. Tiršta tamsa mane supo iš abiejų pusių, tačiau aš mačiau save. Priešais stovėjo mano dydžio veidrodis, kuris skleidė blankią šviesą. Priėjusi arčiau jo, pažvelgiau į savo atspindį. Nuo galvos iki kojų buvau ištepta krauju, tarsi būčiau jame išsimaudžiusi. Tačiau netikėtai kraujas pradėjo gertis į mano drabužius, kol visai išnyko. Išnyko ir veidrodis, vėl buvau viena tamsoje.

Tikriausiai čia įstrigau amžiams. Galbūt tai buvo koks tarpinis variantas tarp mirties ir gyvenimo, arba tarp dangaus ir žemės. Pakliuvau čia, nes iš dalies esu antgamtinė būtybė.

Atsisėdau ant grindų, kurios dėl juodumos aplinkui mane atrodė nematomos. Sukryžiavau kojas lotoso poza ir sudėjusi rankas ant kelių pabandžiau iškviesti mėlynąją ugnį. Pajutusi jos šiltas sroves, tekančias mano kūnu, krūptelėjau. Seniai tokio jausmo nebuvau patyrusi. Todėl užsimerkiau ir leidau elementui apkabinti savo sielą.

.

Šį kartą tai nebuvo sapnas.

Kai mano širdis vėl pradėjo energingai plakti, šoktelėjau iš vietos. Primerkiau akis saugodamasi ryškios šviesos, kurią dar labiau paaštrino baltos sienos. Po kelių minučių raukymosi atpažinau šį kambarį. Tai buvo akademijos ligoninė.

Gulėjau ant lovos su ratukais. Buvau pervilkta juodais drabužiais: juodi trumparankoviai marškinėliai ir juodos tamprės.

Pakilusi nuo lovos lėtai nuleidau kojas žemyn. Jaučiausi taip, tarsi iš naujo mokyčiausi vaikščioti, pažindintis su aplinka ir mąstyti. Mano raumenys buvo silpni, turėjau įsikibti į lovą, nes negalėjau pastovėti. Tuomet susivokiau patikrinti savo elementą. Kol kas nejaučiau jo energijos. Pakėlusi dešinę ranką, jau ruošiausi iškviesti mėlynąją ugnį, bet sustingau pamačiusi savo sergėtojos tatuiruotę. Ji buvo išsiplėtusi per visą mano ranką. Mėlynos gijos vilnijo iki pat peties. Spoksojau nemirksėdama į dar niekada neregėtą vaizdą. Mano ausys užkrito, bet girdėjau savo širdies plakimą. Todėl tik po kelių akimirkų, kai pradėjau savyje jausti pulsuojančią mėlynąją ugnį, suvokiau, kad kažkas įėjo į kambarį ir stovėdamas prie durų žiūrėjo į mane.

-Kleo,- mano balsas suvirpėjo. Džiaugsmo banga užplūdo mane tarsi potvynis. Vaikinas akimirksniu atsidūrė prie manęs ir apkabino iš visų jėgų. Įsikniaubusi jam į kaklą vos nepravirkau. Jausmai, emocijos ir energija aplankė mane vienu metu. Jaučiau palengvėjimą, vėl galėjau kvėpuoti be baimės, kad tai gali būti paskutinis kartas.

-Kas nutiko? Ar aš buvau mirusi?- paklausiau. Mano kūnu vilnijo šiurpuliukai tarsi po oda spirgėtų elektros kibirkštys.

-Gulėjai be jokių gyvybės ženklų beveik dvi savaites,- tarė Kleo laikydamas mane už rankų.- Tu nebuvai mirusi, Hile. Tu atgimei iš naujo. Evoliucionavai.

-Ką?- suvapėjau suraukdama kaktą. Žinojau, ką tai reiškė, tačiau nemaniau, kad tai galima pritaikyti mano atvejui. Evoliucionuoti galėjo vampyrai kaip rūšis, ir tam prireikė kelių šimtų metų.

-Marla su Omiša dėjo visas pastangas, kad tu laikytumeisi tarp mirties ir šio gyvenimo,- paaiškino Kleo.- Taigi mėlynoji ugnis tavęs neapleido, anaiptol, ji išgydė tavo sielą ir prikėlė tave.

Dar kartą pažvelgiau į savo tatuiruotę, kuri vis dar gniaužė man kvapą.

-Jeigu tu evoliucionavai, tai pagalvok, ką gali dabar padaryti su mėlynąją ugnimi,- tarė Kleo irgi žiūrėdamas į mano išpuoštą ranką.