Sergėtoja

14.2 skyrius

Mano raumenys sukrutėjo. Pradėjau busti. Kilstelėjau galvą, tačiau ją nuplieskė aštrus skausmas. Giliai įkvėpiau ir sukandau dantis. Tada pabandžiau dar kartą.

Pasirėmusi rankomis pamažu atsisėdau. Buvo sunku nulaikyti tarsi švino prikrautą galvą, todėl atsirėmiau į sieną. Galiausiai suvokiau, kad buvau kitame koridoriuje. Pilnaties šviesa brovėsi pro langus, tad galėjau geriau įmatyti. Keliskart sumirksėjau, patryniau akis ir bandžiau susigaudyti, kaip aš čia atsidūriau. Vangiai prisiminiau, kad Promė prieš mane panaudojo savo žemės elementą, tačiau tada praradau sąmonę. Nejaugi manęs nerado akademijos sergėtojai, kurie turėjo tikrinti koridorius?

-Pagaliau atsibudai. Rodos, tavo galva gerokai nukentėjo.

Tą akimirką kraujas plūstelėjo į mano smegenis. Navinas išlindo iš koridoriaus gilumos. Jis sustojo priešais mane ir šaltai šypsojosi, o jo juodos akys spindėjo tamsoje. Net neketino slėpti jų tikrosios spalvos.

-Kankinai Promę, kad ji pasiduotų ir įteigei jai mane sužeisti,- karčiai ištariau sugniauždama kumščius.

-Žinoma. Dabar kai turiu sau pavaldžių, kur kas patogiau jais pasinaudoti,- atsainiai pasakė jis išsiviepdamas.- Ypač lampyrais, jie patys silpniausi.

-Ko tu nori iš manęs?- sugriežiau dantimis. Stengiausi nesinervinti, nes nuo to tik dar labiau gėlė galvą, tačiau negalėjau susivaldyti.

Navinas pritūpė ir kraupiai išsišiepė parodydamas savo smailias iltis.

-Užbaigti tai, ko per paskutinį mūsų susitikimą nespėjau.

Iš pradžių nesupratau jo dviprasmiškų žodžių. Bet tada dar kartą pažiūrėjau į Navino juodas be vyzdžių akis ir suvokiau, kas slėpėsi už jauno vaikino. Atmintis mane nubloškė į tą vietą, kai pirmą kartą išvydau Felą. Mano širdis šoktelėjo į viršų, kai galiausiai supratau, kad prieš mane stovi vampyrų demonas Felastrėjus. Pats tikriausiais, o ne jo valdomas raudonasis. Nuo pat pradžių turėjau įtarimą, kad Naviną raudonuoju galbūt pavertė Felas, todėl jis atrodė kitoks. Tačiau negalvojau, jog vampyrų demonas galėjo sugrįžti ne savo pavidalu.

-Kaip?...- mano balsas užlūžo. Išsigandusi bandžiau stotis, tačiau susverdėjau ir vėl atsisėdau ant žemės.

-Atpažinai mane, mėlynoji sergėtoja,- patenkintas tarė Felastrėjus.- Tau pavyko sunaikinti mane. Tiksliau mano kūną, ne mano sielą. Nejaugi jūsų nemokė, kad vampyrų demonas prikeliamas į kitą kūną? O siela nesunaikinama.- Felas-Navinas perbraukė ranka sau per plaukus ir pažvelgė man tiesiai į akis.- Šio jaunuolio kūnas man buvo tinkamiausias. Tvirtas, jaunas ir lengvai paveikiamas. Tad užėmiau, kai jis pavirto į raudonąjį. Dabar vėl galiu naudotis visomis savo galiomis. Todėl tęsiu įgyvendinti savo seną planą vadovauti visiems vampyrams. Nebeliks jokių kilmingųjų. Valdovas bus tik vienas. Aš.

Jis išsišiepė pasimėgaudamas. Žiūrėjau į jį su baime akyse, vėl regėjau vyrą, kuris nužudė mano motiną. Mano lūpos suvirpėjo, neturėjau kur trauktis ir nežinojau, kaip gelbėtis.

Staiga Felas pagriebė mane už rankos ir pastatė ant kojų.

-Kokia tu silpna,- metė jis.- Darai gėdą visiems mėlyniesiems sergėtojams. Oi, palauk. Juk jų daugiau nebėra.

Felastrėjus nusikvatojo. Man pašiurpo oda nuo jo šaižaus juoko.

-Nespėjau tau tada papasakoti, kaip žuvo tavo tėvas,- tylesniu balsu prabilo jis.- Abu tavo tėvai su kitais kariais kovojo prieš mane. Kad sustiprėčiau, sugėriau beveik visų ten buvusių vampyrų elementų energijas, tačiau to man neužteko. Man reikėjo mėlynosios ugnies. Su šio elemento energija galėjau pasikrauti jėgos ilgam laikui. Tad pirma atsikračiau tavo motinos, o tada išsiurbiau elemento energiją iš tavo tėvo. Kadangi mėlynoji ugnis jam buvo perduota raganų pagalba, jaučiau jame tvyrančią jų magiją. Tavo tėvo dėka tapau dar galingesniu, niekas nebegalėjo manęs sunaikinti.- Felas palenkė galvą šonu.- Bet jis buvo tik žmogus, todėl iškart mirė. Be elemento jis buvo tik tuščias indas.

Mano akyse susikaupė ašaros. Norėjau parkristi ant žemės ir išsiverkti, tačiau vampyrų demonas mane laikė įkalinęs ir neleido net pajudėti. Jam nereikėjo net sakyti žodžių - vien savo įtaigingu žvilgsniu privertė mane sustingti.

-Visgi mano raudonųjų armija buvo per silpna,- toliau pasakojo Felas.- Man reikėjo trauktis. Todėl daugelį metų slėpiausi. Daugiau maitintis man nebereikėjo, užteko tavo tėvo energijos. Visgi mėlynosios ugnies valdytojai pamažu nyko ir man darėsi neramu.- Jis prisimerkė ir pažiūrėjęs į mane išsišiepė.- Tačiau netikėtai sužinojau, kad tavo tėvas turi palikuonę. Mėlynąją sergėtoją, taip pat visiškai pilną raganų magijos, be kurios kitaip net nebūtum gimusi.

Felas-Navinas pridėjo ranką man ant peties labiau prispausdamas prie sienos. Mano širdis pradėjo daužytis stipriau, tačiau neįstengiau pasipriešinti įtaigai. Mano raumenys plyšo vien pagalvojus apie išsivadavimą.

-Tu irgi esi iš dalies žmogus, tad greičiausiai ilgai neišgyvensi. Iš pradžių ketinau tave paversti raudonąją, vos tik išsiurbęs elementą. Papildoma jėga tikrai praverstų. Tačiau supykdei mane, kai sunaikinai mano mylimą kūną. Netekęs jo, netekau ir dalies savo jėgų.- Felastrėjus prikišo savo veidą arčiau ir aršiai kvėptelėjo.- Kai pasisavinsiu tavo mėlynosios ugnies energiją, pajusi tuštumą savyje. Suprasi, ką reiškia, kai viduje kažko trūksta.- Vampyrų demono balsas vis garsėjo.- Jausi savo širdies skausmą, kuris raižys visą tavo kūną. Tau trūks oro. Būsi tarsi besielis kiautas ir nieko negalėsi padaryti.

Jis pridėjo kitos rankos delną man prie krūtinės. Sustingau pajutusi, kad nebegaliu įkvėpti. Rodės, kad į mane susmigo tūkstančiai adatėlių. Felastrėjus traukė iš manęs energiją. Jo ranka švytėjo mėlynai. Jo veidas išsikreipė iš palaimos. O aš negalėjau net rėkti, tik jutau slegiantį skausmą krūtinėje.

Netrukus Felastrėjus nuleido ranką. Mėlyna šviesa pranyko. Man pasidarė silpna, vaizdas prieš akis išblyško. Vos įmačiau Felo kontūrus. Palenkiau galvą prisimerkdama.

Tada jis sugriebė už mano smakro pakreipdamas galvą, kad galėtų pažiūrėti man į akis.

-Dabar tu man netrukdysi, mėlynoji sergėtoja. Iš tavęs nebeliko nieko. Ir nieko negalėsi pasakoti savo draugams. Nė žodžio, kas aš iš tiesų esu ir kokie mano planai.

Iškvėpiau gilų atodūsį daugiau negalėdama išreikšti jokių emocijų. Felas-Navinas nusišypsojo ir palikęs mane vieną dingo kažkur koridoriuje.

Žiūrėdama į vieną tašką nuslydau palei sieną ant grindų lyg bekaulė būtybė. Nepajėgiau atsikelti, tačiau ir nenorėjau. Mintyse meldžiau, kad tiesiog numirčiau. Jei ne mano plakanti širdis, jau buvau praktiškai mirusi.

Nežinia kiek laiko snūduriavau palenkusi galvą, kai išgirdau ataidintį Promės balsą.

-Hile, atleisk man. Hile.

Ji verkšlendama pripuolė prie manęs. Pramerkiau akis, tačiau nereagavau į jos atsiprašymus. Ne dėl to, kad pykčiau. Ne, aš paprasčiausiai nepajėgiau.

-Palauk, Prome. Navinas jai kažką padarė.

Tai buvo ne Navinas, norėjau išrėkti. Deja, nesugebėjau išspausti nė menkiausio garso.

-Hile?- kreipėsi atsargiai Kleo.

Pasukau galvą į šalia atsiklaupusį vaikiną. Vienintelis jausmas, kurį galėjau jausti, buvo skausmas. Mano krūtinėje plytėjo tuštuma, kurią norėjau išplėšti nagais. Nejučia pradėjau verkti. Negalėjau kontroliuoti ašarų. Nekūkčiojau, jos tiesiog riedėjo mano skruostais. Tuomet parkritau į Kleo glėbį. Vaikinas suspaudė mane tarsi norėdamas apsaugoti nuo visko.

-Ką jis tau padarė?- tyliai paklausė Kleo.

Padėjau galvą ant jo krūtinės. Girdėjau jo širdies dūžius.

Aš netekau mėlynosios ugnies. Jis pasiėmė mano elementą.

Tik šie žodžiai taip ir nebuvo ištarti garsiai.