Sergėtoja

13.2 skyrius

Navinas sėdėjo salė ir kartu su visais mokiniais dalyvavo aukojimo ceremonijoje. Tai mane varė iš proto.

-Aukojame tau, Šv. Apolone, visų vampyrų motina, savo neigiamą energiją ir blogas mintis. Patikiu jas tau saugiai užrakinti.

Direktorė Amija paskelbė aukojimo pradžią. Dabar buvo mano eilė.

Giliai įkvėpiau. Į mane buvo sutelktas visų dėmesys. Stovėjau ant neaukštos pakylos apsuptos žvakių. Tačiau svarbiausia, kad šalia manęs buvo Promė ir Kleo. Mergina spėjo atsigauti. Bent jau taip patvirtino gydytoja Tom, o ir pati Promė labai norėjo dalyvauti apsivalyme. Ji tikėjosi, kad tai padės jai prisiminti. Nežinia, ką iš tiesų jai padarė Navinas. Ji neturėjo jokių sumušimų ar žaizdų, bet tiek kraujo gyvenime nebuvau mačiusi.

Pažiūrėjau į juodu susikaupdama ir pakviečiau mėlynąją ugnį. Mano delne įsiplieskė mėlyna liepsna. Netrukus uždegiau ja juodą žvakę.

-Pasiimk mano tamsią aurą,- ištariau laikydama žvakę priešais save.

Salėje vyravo kapų tyla. Girdėjau tik savo širdies plakimą. Visų akys buvo nukreiptos į mano žvakę, kuri degė skaidria mėlyna liepsna. Pasisukau į dešinę prie kitos žvakės ant stovo. Turėjau išsivalyti savo mintis ir sielą, tada ją uždegti ir perduoti kitiems, kad galėtų padaryti tą patį. Tačiau negalėjau susikaupti. Navinas buvo mano galvoje, nors ir nemačiau, jutau, kaip pasalūniškai šypsosi kažką regzdamas.

Negalvok apie nieką, Hile. Nutildyk savo mintis. Apramink savo sielą.

Tas prakeiktas raudonasis sėdėjo ramiausiai ir turbūt šaipėsi iš manęs, kad niekaip negaliu jo pričiupti. Slidus kaip gyvatė, kėsinosi į mano draugus.

Atsipalaiduok, Hile.

Užsimerkiau. Galbūt tai padės.

Kodėl tokia didelė našta buvo ant mano smulkių pečių? Kodėl tiesiog negaliu gyventi normalų vampyrišką gyvenimą? Kodėl būtent aš turiu rūpintis akademijos saugumu? Tarsi kas būtų užrašęs mano likimą, kuris iš tiesų nepriklausė man.

Nes tu žinai tiesą, Hile. Tu esi mėlynoji sergėtoja. Tau lemta visus išgelbėti.

Tai buvo ne mano žodžiai. Balsas, nuskambėjęs mano galvoje, buvo kažkieno kito. Pasukau galvą ir pramerkiau akis. Kaip tik tą akimirką tyla pasikeitė. Jaučiausi tarsi mano ausys būtų užgulusios. Nebebuvau salėje. Vėsus oras gairino mano odą. Pažvelgiau žemyn ir išvydau pilką asfaltą.

Suvokiau, kad buvau nepažįstamoje gatvėje. Tikriausiai žmonių mieste. Priešais save mačiau seną keturių aukštų raudonplytį namą. Tada pastebėjau link jo einančius moterį ir vyrą. Vyras rankose nešė mažą vaiką, dar kūdikį. Jis buvo įsuptas į rusvą pledą. Rodos, miegojo. Jie manęs nematė, tarsi būčiau tik tuštuma.

Netikėtai moteris atsisuko į mane. Krūptelėjau išplėsdama akis. Ji tik apsidairė aplinkui, tačiau išvydusi jos veidą, suvokiau, kad tai mano mama. O tas vyriškis, nešantis kūdikį – tai mano tėtis, nešantis mane. Norėjau pulti prie jų, bet mano kojos buvo surakintos. Taigi nesipriešinau, tiesiog stovėjau. Tada mano mama nebyliai kažką man, miegančiai mergaitei, pasakė. Tačiau jos žodžius girdėjau savo galvoje: „Čia rasi visus atsakymus. Tai pati saugiausia vieta, dukrele."

Staiga vaizdas pradėjo blukti. Atsipeikėjusi sumirksėjau. Vėl stovėjau pilnoje tamsioje salėje su žvake rankoje. Mano širdis daužėsi nuo ką tik patirtos vizijos. Nesuvokiau, ar tai normalu apsivalymo metu. Galbūt tai buvo kažkoks giliai užkištas prisiminimas. Nors tada buvau tik kelių mėnesių kūdikis, juk negalėjau nieko atsiminti.

-Ar viskas gerai?

Pažiūrėjau į prie manęs priėjusį Kleo. Tikriausiai per ilgai užsistovėjau nejudėdama. Linktelėjau ir skubiai uždegiau kitą žvakę užleisdama jam ir Promei eilę. Tada savąją atidaviau Amijai. Ji ją padėjo ant pakylos, kad baigtų sudegti.

Kol aukojimas tęsėsi, stovėjau nuleidusi rankas ir žiūrėjau į grindis tarsi bandydama jas pragręžti. Jaučiausi be galo keistai. Mano siela tikrai buvo aprimusi. Jos lengvumas nuėmė visą nerimą nuo mano pečių. Ir nors minčių vis dar buvo pilna, jos nesisuko kaip patrakusios. Mano galvoje prašviesėjo.

Tikriausiai dėl to pagaliau suvokiau, ką regėjau. Tai nebuvo mano prisiminimas. Mano tėvai man siuntė žinutę, kaip ir visuose mano sapnuose.

Net nepajutau, kaip ceremonija baigėsi. Visi mokiniai jau buvo pradėję skirstytis į savo kambarius. Atsiskyriau nuo Kleo. Galėsiu jį pamatyti tik pamokose. Po apsivalymo reikėjo poilsio ir ramybės, tad kartu su Prome ėjome tiesiai į savo kambarį. Įsikibau jai už parankės, kad nepamesčiau tarp kitų mokinių.

-Kai grįšime, įsitaisysime lovose ir kalbėsimės visą naktį,- pasakiau draugei.- Arba tyliai pagulėsime užsimerkusios.

Ji dėkodama šyptelėjo ir spustelėjo draugiškai ranką.

-Neskubėkime eiti. Tegu visi išeina,- pasiūlė Promė.

Linktelėjau sutikdama su ja. Nors ji mane tikino, kad yra pilnai atsigavusi, vis tiek nerimavau dėl jos. Kai grįšime, būtinai paklausiu, ar ką nors atsiminė. Galbūt net pati norės išsikalbėti, kad ir kaip tai galėjo būti sunku.

Promė neleido niekam pasakoti apie tai, ką kalbėjome ligoninėje. Amija žinojo tik dalį tiesos, kad kažkas Promę užpuolė, bet ji nieko neatsimena. Tai buvo pasakyta ir Melijanai, kuri rūpinosi savo sergėtoja. Pasakiau tiesą tik Kleo. Jam negalėjau to nutylėti. Jis vienintelis viską apie mane žinojo, ko negalėjau pasakoti net Promei. Tikriausiai dėl to buvau bloga draugė, tačiau šiuo metu taip geriau. Be to, man pačiai ramiau, kai žinau, kad Kleo, atsitikus kokiai nelaimei, galės padėti.

Neilgai trukus salė ištuštėjo. Per tą laiką spėjo sudegti beveik visos žvakės. Po truputį sklaidėsi degėsių kvapas.

Kai mudvi su Prome išėjome iš salės, akademija jau buvo apsigobusi nakties tyla. Visi mokiniai sugužėjo į savo kambarius, tad mes galėjome neskubėdamos sliūkinti koridoriais. Mudvi tylėjome, atrodė negražu sugadinti ramybę po sielų apsivalymo.

-O ne,- staiga aiktelėjo Promė. Jos balsas atsimušė į pilkas sienas.- Hile?

-Taip?

Klausiamai pažiūrėjau į merginą. Ji sustojo ir žvelgė į mane sumišusiu žvilgsniu. Taip, lyg būtų ką nors palikusi ir dabar tik prisiminusi.

-Kas atsitiko?- įtariai paklausiau.- Ką nors prisiminei?

Nejučia Promė baugščiai apsidairė, tarsi kas tykotų tamsumoje. Tada jos žvilgsnis sustojo ties manimi.

-Aš žinau, ką man įsakė Navinas,- pratarė ji nepažįstamu balsu. Merginos veidas staiga persimainė. Ji iškėlė ranką ir atsuko delną į mane.- Atleisk, Hile.

Promė, pasinaudojusi savo žemės elementu, atlaužė gabalą sienos ir trenkė į mane. Betono luitas nusviedė mane tolyn. Pargriuvau ant grindų nebegalėdama atsikelti. Jaučiau tik aštrų skausmą savo galvoje ir spengimą ausyse. Nejučia mano akyse vaizdas pradėjo mirgėti. Iškvėpiau tarsi paskutinį kartą ir tuomet mane apgaubė šalta tamsa.