Sergėtoja

18.3 skyrius

-Kodėl jis čia?

Tik po kelių sekundžių suvokiau, kad pasakiau tai garsiai. Mano balsas nenuskambėjo griežtai. Buvau sumišusi, nesitikėjau dar kada sutikti Dioną. Ne vien dėl to, kad jis mane pabučiavo, o aš ne tokia mergina, kuri greitai viską užmirščiau. Vaikinas norėdamas man padėti buvo stipriai sužeistas ir aš žinojau, kad jo išgelbėti tada negalėjau. O kai bandžiau jį aplankyti, jis net nenorėjo manęs sutikti.

-Kuo mūsų daugiau, tuo geriau,- paaiškino Omiša.- Patikėk, Dionas nenorėjo eiti, bet mums reikia daugiau pajėgiančių kovoti.

-Be to,- įsiterpė Promė.- Tau reikia pasikalbėti su Amija. Direktorė pradėjo įtarti, kad kažkas vyksta be jos žinios.

Sukandau dantis jai paminėjus Amiją. Praėjusį kartą iš jos nebuvo jokios naudos. Ji manimi netikėjo, nors ir bandė apsaugoti nuslėpdama visus įvykius susijusius su manimi nuo tarybos.

-Ne,- papurčiau galvą.- Kuo ji galės padėti? Praneš tarybai, kuri surinks armiją? Pasaulį puola keršto ištroškusi ragana, kuri naudojasi manimi, kad iškviestų Hinus. Tad tarybai bus paprasčiau tiesiog atsikratyti manimi. Visgi jau nebėra skirtumo, vis tiek mirsiu vos tik Hinai pereis per mano kūną.

Akimirksniu nutilau. Užgniaužiau kvapą suvokusi, kad pasakiau per daug.

-Ką?- pirmasis leptelėjo Kleo.

Pasimetusi pasitraukiau atgal ir sukryžiavau rankas.

-Nesvarbu. Gal galime toliau treniruotis?

Deja, mano išsisukinėjimai nepadėjo. Kleo gręžte gręžė mane savo žalsvomis akimis.

-Kada ketinai man tai pasakyti?- paklausė jis. Vaikino balsas skambėjo griežtai.

-Neketinau,- mestelėjau, o tada nužvelgusi visus sustojau ties Kleo akimis.- Nes to nebūtų reikėję. Būčiau radusi būdą, kaip išvengti mano mirties. Bet ne tai svarbiausia. Kai Hinai pereis per mane į šį pasaulį, visiems bus galas. Tad turėtumėte nustoti manimi rūpintis ir pagalvoti, kaip patiems išsigelbėti. Aš daugiau nebegaliu apsimesti, kad įstengsiu pasipriešinti.

Pažiūrėjau į savo draugus. Ne tik mane ėmė baimė. Visi suprato, kad artėja ne tik pasaulio pabaiga, bet ir kova, kuri paliks daug aukų. Tačiau mano žodžiai buvo pernelyg grubūs. Promė lėtai purtė galvą, negalėdama patikėti tuo, ką pasakiau. Mano akys pradėjo perštėti, o gerklę užgniaužė deginantis skausmas. Jaučiau kaltę, kad nuvyliau savo draugus. Tačiau svarbiausia - Kleo. Vaikinas dėjo visas pastangas, kad aš nepasiduočiau, o dabar aš sunaikinau visas jo viltis. Kleo pažvelgė į mane tarsi tai būtų paskutinis kartas ir išėjo iš salės net neatsisukdamas.

Ir nors salėje dar buvo žmonių, pajutau, kad likau viena.

.

Atrodžiau klaikiai. Jaučiausi dar baisiau.

Klaidžiojau po akademiją visą dieną ieškodama Kleo. Man jo trūko. Sumoviau viską nepasakydama jam tiesos, kas manęs laukia, tad dabar turėjau tai ištaisyti.

Pasitelkiau mėlynąją ugnį į pagalbą, kad surasčiau Kleo. Nors elementas buvo prislopęs, mano kaip sergėtojos instinktai tuoj pat suveikė.

-Nepasislėpsi nuo manęs. Juk žinai.

Radau savo kilmingąjį Archyve, kuris jau buvo visų pamirštas. Kleo sėdėjo tarp dėžių ir sklaidė popierius.

-Hilerija Von Vestorn,- prabilo jis neva skaitydamas iš lapo.- Tėvas - žmogus, priglaustas grynakraujų. Motina - kilmingoji, atsisakiusi titulo ir pabėgusi su žmogumi, kurį mylėjo labiau už viską. Jiems gimė nuostabi žmogaus ir vampyro kraujo turinti mergaitė, kuri buvo galingesnė už pavojingiausius priešus. Tačiau visų svarbiausia, ji netikėtai tapo sergėtoja. Nerūpestingo vaikino, kuriam ji pakeitė visą gyvenimą, sergėtoja.