Sergėtoja

4.2 skyrius

Navinas akademijoje pasirodė lyg žaibas iš giedro dangaus. Aišku, Amija buvo įspėjusi visus mokinius apie raudonojo mokymąsi akademijoje. Tačiau jo atvykimo niekas nelaukė.

Kadangi Navino mes neturėjome pasitikti kaip kilmingųjų, aš jį išvydau tik treniruočių salėje. Jo ugniniai plaukai švietė iš tolo, o daugelis mokinių Naviną apeidavo lanku. Baimė ir sumišimas atsispindėjo visų veiduose. Tačiau tai greitai galėjo peraugti ir į neapykantą.

Stebėjau jį iš šono. Navinas klausėsi trenerės Bolvel instruktažo. Raudonojo kūnas buvo atsipalaidavęs. Rankomis jis buvo apglėbęs pečius ir vis linktelėdavo galvą. Šiuo metu jis visai neatrodė pavojingas, tačiau Navinas, mano manymu, čia tikrai nesusiras draugų. Jis vis dar buvo priešas įsibrovęs į mūsų teritoriją.

-Ei, Ana.- Sugavau ją praeinančią už rankos.- Kokios spalvos to raudonojo akys?

-Na, juk raudonos,- gūžtelėjo pečiais Ana.

-Ne, pažiūrėk,- mostelėjau ranka į Naviną.

-Negaliu pasakyti,- primerkė akis mergina.- Lyg ir tamsios, bet gerai neįžiūriu.

-Tau tai neatrodo keista?- paklausiau žiūrėdama į Naviną. Šis, lyg būtų išgirdęs, atsisuko į mane. Nors ir man akimirkai užgniaužė kvapą, vis tiek nenuleidau žvilgsnio nuo jo akių. Prisiekiu, jos tikrai nebuvo raudonos.

-Ne,- papurtė galvą Ana.- Man tik keista, kaip jis dar mūsų neužpuolė ar neatsivedė visos savo kariaunos.

Mergina dar kažką man pasakė ir nuėjo, o aš tebespoksojau į Naviną, kuris netikėtai pradėjo artėti link manęs. Mano širdies plakimas paspartėjo.

-Atsimenu tave,- kimiai prabilo raudonasis.- Tu buvai Etelerų puotoje.

Jis, rodos, šyptelėjo. Negalėjau susikaupti, kontaktas su juo privertė mane sustingti iš baimės. Navinas jau buvo prie pat manęs, tad stengdamasi neišduoti nekontroliuojamo kvėpavimo sutelkiau dėmesį kažkur į salę.

-Sergėtoja,- mąsliai pasakė raudonasis, užmatęs mano tatuiruotę. Jis, aišku, tuo pačiu pastebėjo, kad aš mėlynoji sergėtoja. Mestelėjau į jį žvilgsnį. Bandžiau nuskaityti jo veidą, bet Navinas tik paprastai šypsojosi.- Tai ten tavo kilmingasis?

Jis linktelėjo galvą Kleo pusėn. Vaikinas dabar treniravosi iš peties, o aš slankiojau po salę akylai stebėdama naujoką.

-Taip,- trumpai atsakiau.

-Na, malonu susipažinti, Hile Von Vestorn.

Krūptelėjau, kai jis ištarė mano vardą. Nepaisant to, kad Navino balsas buvo gergždantis, jis tai ištarė labai švelniai. Visgi tai nesumažino mano įtarimo, jog po tuo kažkas slepiasi.

Sekiau akimis nueinantį Naviną. Likusią treniruotės dalį toliau stebėjau jį mankštinantis. Jis turėjo gerą fizinę formą. Kad ir kas jis buvo praeityje, sunku patikėti, jog pasirinko tapti šaltakrauju vaikščiojančiu numirėliu.

Visgi iš galvos nėjo dar viena mintis. Navinas galėjo nugirsti, kas aš esu, tačiau vis tiek pašiurpau, kai jis ištarė mano vardą. Prisiminiau, kai pirmąkart išvydau Felą. Jis mane pažinojo. O štai dabar Navinas specialiai kreipėsi į mane vardu tarsi norėdamas mane sutrikdyti.

Ir jam pavyko.

.

Paskutinė vampyrų ir žmonių istorijos pamoka slinko be galo lėtai. Sėdėdama gale vos girdėjau migdantį mokytojos balsą. Rodos, ir kiti mokiniai vadavosi iš transo būsenos rankose žaisdami su tušinukais ar trindami akis, kad neužmigtų.

Mano eilėje prie sienos mačiau sėdintį Naviną. Atrodė, kad jis žiūri į vieną tašką ir klausosi, tačiau jo mintys buvo ne tikrai čia. O kad taip galėčiau įlįsti jam į galvą. Tada laisvai perprasčiau tą raudonąjį ir manęs nekamuotų paranoja.

Nejučia žvalgydamasi pagavau Kleo žvilgsnį. Jis buvo pasisukęs į mane, o jo veidą puošė maža šypsenėlė, tarsi nudžiugus, kad pagaliau atkreipiau į jį dėmesį.

-Nejau nemanote, kad žmonių istorija yra labai nuobodi?- netikėtai įsiterpė Navinas nutraukdamas mokytojos pasakojimą ir mokinių snūduriavimą.

Visi sužiuro į jį. Navinas nepasimetė nuo šitiek spoksančių akių. Jis kilstelėjo lūpų kamputį.

-Atsiprašau?- nesuprato mokytoja. Ne dėl to, kad dar niekas nėra pertraukęs jos pasakojimų savo klausimais. Visiems buvo šokas išgirsti atvirai pasisakantį raudonąjį.

-Kam mums, vampyrams, kalti į galvą nereikalingą informaciją,- kalbėjo Navinas. Jo įsikišimas privertė sustingti ne tik mane. Tai dar vienas įrodymas, kad Navinas per daug protingas raudonasis.- Kas mums tie žmonės? Per juos mes atskirti nuo viso pasaulio. Jei ne jie, galbūt vampyrai nebūtų susiskaldę. Gal ir raganos dar būtų išlikusios.

Mokytoja pravėrė burną kažką sakyti, tačiau vėl užsičiaupė. Vyliausi, kad ji visgi duos gerą atkirtį.

-Nenusišnekėk,- prabilo Pėšė. Šiuo metu džiaugiausi, kad ji čia sėdi. Ji visada turėjo, ką pasakyti.- Žmonės juk jūsų maistas.

Pešė, žinoma, tik norėjo pasišaipyti, bet raudonasis pažiūrėjo į ją tiriančiu žvilgsniu. Prisiekiu, akimirką aiškiai mačiau, kaip jo akys apsiblausė juoduma.

-Taip,- ramiai patvirtino jis.- Bet juk kadaise ir grynakraujai mėgavosi uždraustu maistu, o ir dabar ne vienas iš jūsų neatsisakytų paragauti. Deja, jūs suvaržyti, o mes, raudonieji, esame laisvi. Štai pagrindinis skirtumas. O juk viskas galėjo būti kitaip. - Navinas pasisuko į mokytoją.- Ir jeigu čia yra istorijos pamoka, kodėl gi mokytojai nepapasakojus apie didžiąją kovą su raudonaisiais? Spėju, jog akademijos mokiniai žino ne visą tiesą apie šį reikšmingą įvykį. Eilinį sykį raudonieji pranašesni...

-Nutilk!- suriko mokytoja. Matėsi, kad pagyvenusi vampyrė iš paskutiniųjų stengėsi susitvardyti.- Tu, Navinai, esi čia tik kilmingųjų ir tarybos sutikimu. Tačiau taryba laukia tavo nusižengimų. Todėl jei nori pritapti prie kitų ir įrodyti, kad raudonasis gali taikiai gyventi su kitais vampyrais, turi susitaikyti ir rodyti savo pažangumą. Ir, aišku, apsispręsti kieno tu pusėje.-Mokytoja nusiėmė savo apvalius akinius.- Pamoka baigta.

Jau maniau, kad Navino kaip raudonojo instinktai įsakys jam pulti mokytoją, tačiau jis, visų mokinių nuostabai, priėjo prie jos ir nulenkė galvą išreikšdamas pagarbą.

-Jūs teisi. Noriu, kad žinotumėte, jog gerbiu jus ir jūsų žodžius,- tarė Navinas ir nekreipdamas dėmesio į žiopsančius mokinius išėjo iš klasės.

Nuo tada Navinas tapo garsiausias Šv. Apolonės akademijos mokinys. Raudonasis pasiekė savo.