Sergėtoja

12.2 skyrius

Nesuprantu, kas dedasi šioje akademijoje. Čia nebegalima niekuo pasitikėti, net ir savimi. Negali pasikliauti savo protu, nes jis jau gali būti užvaldytas. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad didžioji akademijos mokinių dalis nesuvokia, jog viskas pasikeitė dėl Navino. Raudonasis čia sukūrė savas taisykles.

Laukiau prie ligoninės durų. Dabar gydytoja Tom tikrino Promės būklę, nors ši tvirtino, kad jaučiasi puikiai. Tarsi ja kas nors patikėtų. Ji neteko daugybės kraujo, beveik nesigaudo aplinkoje ir visiškai nusilpo.

Paminėjimą nukėlė devintai valandai. Norėjau sutikti Amiją ir išrėžti jai tiesiai į akis, nejau ji nemato, kas čia dedasi. Viskas kartojasi. Tik šį kartą patys įsileidome priešą į akademiją. Deja, direktorė kažkur vis pradingdavo, tarsi šalintųsi manęs. Bet į paminėjimą vis tiek privertė ateiti. Mat tai turėtų atkurti Promės dvasinę būseną. Visada pasitikėjau direktore, nors pradžioje nutylėjau, kad Felastrėjus norėjo mane nužudyti. Pastaruoju metu ji elgėsi. Pažįstu tą moterį visą savo gyvenimą. Ji niekada nerodydavo šiltų jausmų, tačiau jos šaltas protas padėdavo išspręsti daug problemų. Neveltui Šv.Apolonės akademija buvo geriausia. Tačiau dabar Amija tarsi nenorėjo matyti tiesos, kad mums gresia didžiulis pavojus.

-Gali jau užeiti.

Tarpduryje stovėjo gydytoja Tom. Ji šypsojosi, vadinasi su Prome viskas gerai.

Nedrąsiai, lyg bijodama išvysti ką nors baisaus, įėjau vidun. Draugė gulėjo įsisiautusi baltuose pataluose. Jai buvo pajungta lašelinė, kuria buvo leidžiami vitaminai, sustiprinantys merginos organizmą. Ji neteko daug kraujo, tačiau vampyrams kraujo perpylimas nepadėdavo, tad geriausia buvo tiesiog ilsėtis ir kaupti jėgas, kurios sugrįždavo kur kas greičiau nei paprastam žmogui.

-Pas tave norėjo užeiti Aleksas,- pasakiau jai.- Bet Tom neįleido daugiau lankytojų.

-Ir gerai. Nenoriu, kad jis mane pamatytų tokią,- prabilo ji pritilusiu balsu.

-Kokią tokią?

-Juk pati matai. Aš gyvas lavonas.

Draugė pavartė akis. Tikrai, ji atrodė prastai. Pajuodę paakiai, papilkėjusi oda ir sausos pabalusios lūpos. Promė buvo gerokai išsekusi. Įtariau, kad gydytoja Tom davė jai nedidelį kiekį kraujo. Kitaip mergina nepajėgtų nė praverti burnos.

-Kaip noriu išlipti iš tos lovos. Jaučiuosi lyg būčiau amžiams prirakinta,- skundėsi Promė.

Prisėdau ant lovos krašto. Man nepatiko tos baltos sienos. Buvau pratusi prie tamsos, o čia buvo per daug šviesu ir šalta. Be to, pastaruoju metu čia per dažnai tenka lankytis.

-Už kelių valandų galėsi keltis,- patikinau ją.- Juk mes dar neatlikome aukojimo.

-Taip, tikrai,- atsiduso ji ir išspaudė nuvargusią šypseną. Nesuvokiau, iš kur ji galvojo turinti energijos keltis, jei vos prakalbėjo.

Giliai įkvėpiau pasiruošdama svarbiam pokalbiui. To nebuvo galima atidėlioti.

-Prome,- kreipiausi į ją. Draugė pasuko galvą į mane.- Ar prisimeni, kaip atsidūrei merginų tualete?

Ji pakėlė akis į lubas galvodama.

-Prisimenu, kaip išėjusi iš kambario ėjau į salę. Ir viskas. Mano mintys čia ir nutrūksta.

-Gali pasakyti tikslią vietą?

Promė kvėptelėjo ir palinksėjo galvą.

-Nulipau laiptais ir sukau į koridorių.

-Galbūt dar kažką atsimeni?- pasvirau arčiau jos.- Nebūtinai vietą. Jausmą, galbūt kažką darei.

-Bėgau. Dar prisimenu skausmą. Man baisiai gėlė galvą. Tikriausiai dėl to ir praradau atmintį.

-Kur bėgai?

-Nežinau,- papurtė galvą Promė. Ji prisimerkė.- Bet, atrodo, kad bėgau ne nuo ko nors, o kad atsikratyčiau skausmo.

Bandžiau įsivaizduoti, ką teko patirti Promei. Gal ir gerai, jog ji ne viską prisimena. Tai priverstų ją vis iš naujo išgyventi visą siaubą.

-Paskui kažkaip atsidūriau merginų tualete. Ir tada pasirodei tu.

Ji pažvelgė į mane. Jos akyse įžvelgiau susikaupusias ašaras, kurios tarsi sustingo.

-Prome, pasakyk man dar vieną dalyką. Ar matei Naviną?

Mergina sugniaužė baltą antklodę kumščiuose. Ji mąstė žiūrėdama kažkur į tolį. Jau maniau, jog ji man nieko nebeatsakys, tačiau pagaliau ji pratarė.

-Mačiau.

Ji pasuko akis į mane. Vyzdžiai praplatėjo akimirkai lyg išvydus košmarą.

-Tada viskas aišku,- tyliai sumurmėjau.- Jis ir sukėlė tau skausmą. Tik nežinia dėl ko.

-Atrodo, yra dar vienas dalykas,- staiga prisiminė Promė. Ji įsitempė tarsi įlipusi į ledinį vandenį.

Nerimastingai suraukusi antakius pažiūrėjau į ją.

-Navinas su manimi kalbėjo. Negaliu pasakyti ką, bet lyg prieš savo akis matau, kaip juda jo lūpos,- suraukusi kaktą tarė mergina. Tuomet ji įsmeigė savo tuščią žvilgsnį į mane.- Jis galėjo man ką nors įteigti. Jis tikrai man įsakė kažką padaryti.

Staiga Promė susiėmė sau už galvos ir susirietė į kamuolį, priglausdama kelius prie krūtinės.

-Prome, liaukis. Viskas bus gerai,- raminau ją.- Mes su tavimi. Apsaugosiu tave.

-Neištversiu to...- sušnibždėjo ji. Ašaros jau ritosi jos skruostais.- O jei jis įsakė man ką nors užpulti? Taip, kaip Dionui? Hile, jei jis man liepė nužudyti ką nors?

-Nieko tu nežudysi, Prome.- Apkabinau ją.- Aš tavęs nepaliksiu.

Promė sukūkčiojo. Negalėjau leisti jai kentėti. Niekas neturėjo kentėti. Visgi akademijoje neįsivyraus ramybė, kol nebus sunaikintas Navino blogis. Tik kaip tai padaryti? Kaip susidoroti su raudonuoju, kai daugelis manimi netiki?