Sergėtoja

21.2 skyrius (2 dalies pabaiga)

Negaliu pasiduoti. Esu per silpna sunaikinti vampyrų demoną, tačiau buvau vienintelė, kuri galėjo atskirti jo sielą, kad Kleo galėtų jį pribaigti.

Pradėjau stotis ant tirtančių kojų. Pakviečiau mėlynąją ugnį, kuri palengva išsisklaidė po visą kūną. Pajaučiau jos šilumą, kuri pradėjo gydyti mano sužeistas vietas. Iš lėto, koja už kojos, artėjau prie Felo, kuris tik ir laukė, kada galės atsikratyti manęs.

-Man jau atsibodo žaisti,- metė jis.- Reikia tai užbaigti.

Felastrėjus puolė mane, tačiau kaip tik tuo metu su mėlynosios ugnies pagalba nustūmiau jį prie sienos. Vampyrų demonas atsitrenkė į ją. Laikiau prispaudusi mėlynai švytintį delną jam prie krūtinės. Vieną kartą jau sugebėjau sunaikinti jo kūną, tad žinojau, ką turiu daryti.

Visgi neapgalvojau vieno dalyko. Felastrėjus vis dar buvo kupinas mano elemento energijos. Išsivaduodamas iš mėlynosios ugnies jis pačiupo mano dešinę ranką ir staigiai ją užlaužė. Išgirdau trakštelėjimą. Surėkiau iš skausmo ir parklupau ant žemės. Jaučiau, kaip mano ranka kaista tarsi įkišta į ugnį, o kai pabandžiau sugniaužti kumštį, visą ranką iki pat peties pervėrė aštrus skausmas.

Visgi šį kartą man pavyko paveikti Felastrėjų. Šį momentą jis atrodė nusilpęs. Mačiau iš jo svirduliuojančios stovėsenos. Dar kartą pakviečiau mėlynąją ugnį. Ji pulsavo mano dešinėje rankoje. Vyliausi, kad tai pagydys ją, tačiau galėjau nesitikėti, kad tai bus greitai.

-Tokios silpnos mėlynosios sergėtojos dar nesu regėjęs,- pasišaipė Felas, atsistojęs priešais mane. Jis giliai kvėpavo.- Net tavo tėvas būdamas žmogumi buvo stipresnis. Prieš nužudydamas jį svarsčiau pasisavinti jo kūną. Būtų daug smagiau pribaigti tave tavo tėvo rankomis.

Felas iššiepė savo aštrias iltis ir jau pasiruošė perkąsti mano gerklę, tačiau netikėtai į jį pliūpstelėjo didžiulė vandens srovė. Ji nutėškė Felastrėjų į sieną. Pasukusi galvą pamačiau Terį, o netrukus prie manęs pribėgo ir Promė. Ji pritūpė ir išplėtusi akis žvelgė į mane.

-Man viskas gerai,- nuraminau ją, nors pati kenčiau rankos ir kitų sužalojimų skausmą. Tada prispaudžiau prie savęs dešinę ranką ir su Promės pagalba atsistojau.

Dabar jau buvau pasiryžusi galutinai sunaikinti Felastrėjų. Manyje kunkuliavo elemento energija. Kairėje rankoje pradėjau kaupti mėlynosios ugnies kamuolį. Niekada dar nebuvau bandžiusi to, bet, rodos, man puikiai sekėsi. Kai delne išaugo didelis ugnies kamuolys, paleidau jį tiesiai į Felą.

Vampyrų demonas šnypšdamas susirietė. Jo drabužiai pradėjo degti. Tačiau neilgai trukus Felas užgesino mėlynąją ugnį ir atsitiesė.

-Drąsesnė tarp draugų? A?- pasišaipė jis ir perbraukė ranka sau per veidą, nusivalydamas degėsius. Jis pradėjo eiti link manęs, o aš vėl paleidau didžiulį ugnies kamuolį.

Felas atsitrenkė į sieną. Ugnis ilgai nedegė, bet pastebėjau, jog vampyrų demonas jau buvo sužalotas. Reikėjo greičiau veikti, kol jis neišsigydė žaizdų.

Artėdama link Felo dar kelis kartus paleidau mėlynos ugnies kamuolius. Vampyrų demonas juokėsi šaižiu balsu, tačiau jis vis sunkiau laikėsi ant kojų.

-Tu ne vampyrė. Negali manęs sunaikinti.- Jis nugara atsirėmė į sieną ir giliai alsavo.- Ar žinai, kaip nužudžiau tavo motiną? Mėgavausi jos riksmu. Priverčiau ją atsiklaupti prieš mane, o tada iš lėto laužiau jos kaulus, kol nusukau jai galvą. Žinoma, tai padariau prieš tavo merdėjančio tėvo akis.

Bandžiau užgožti jo šlykščias kalbas, tačiau tai padaryti buvo labai sunku. Felo balsas aidėjo mano galvoje.

-Sakei, kad aš tavo silpnybė,- prisiminiau artėdama arčiau jo.- Vadinasi, žinai, kad galiu tave sunaikinti.