Sergėtoja

2.3 skyrius

Paskutinė diena prieš mokslo metų pradžią. Jau pradėjo grįžti visi mokiniai. Įskaitant ir kilminguosius. Visi džiūgavo sutikę savo draugus ir puolė dalintis įspūdžiais. Tuo tarpu aš lindėjau savo kambaryje ir pro praviro lango tarpą žvelgiau į kiemą. Bandžiau pamatyti Kleo, bet šurmulys buvo per didelis. Visgi jis tikrai turėjo grįžti šiandien.

Norėjau iš anksto pasiruošti išlikti rami ir jį ignoruoti. Tačiau kaip tik tada mano kambario durys prasivėrė ir už sekundės Kleo jau stovėjo viduje.

Iš pradžių nustėrau ir įsmeigiau į jį išplėstas akis. Pamiršau, kad turiu jam parengusi keršto planą. Mano širdis pradėjo plakti dvigubai greičiau.

Kleo nemačiau du mėnesius, tad jo staigus pasirodymas mano kambaryje vos neįvarė man širdies smūgio. Išvydusi jo juodus viršuje sušiauštus plaukus, žalios žvitrias akis ir tas putlias lūpas pradėjau tižti lyg ledo gabalas ugnyje.

Akimirksniu susiėmiau. Mano veido raumenys įsitempė. Turėjau laikytis, kad nepulčiau jo apkabinti. Todėl atsitraukiau nuo lango ir atsisėdau į lovą sukryžiavusi kojas.

-Tai ko nori?- mestelėjau jį nužvelgdama.

Kleo numetė savo kelionkrepšį ant grindų ir atsisėdo ant mano lovos krašto. Įsignybiau sau į ranką, kad neišsiduočiau, kaip smarkiai plaka mano širdis nuo jo artumo.

-Negalėjau nustoti galvoti, kaip šūdinai pasielgiau,- patylomis ištarė Kleo ir atsiduso. Akies krašteliu dar kartą nužvelgiau jį. Jis vilkėjo naujus raudonai ir juodai languotus marškinius, kurie jam be galo tiko. Jis tikriausiai specialiai norėjo mane išvesti iš proto.

-Tai puiku,- tarstelėjau pasimuistydama, kad kiek atsitraukčiau nuo jo.

Iš pradžių tikrai buvau supykusi, kai dėl Kleo kaltės buvo sugadintos mano atostogos. Keikiau jį kiekvieną dieną, valydama chemijos kabineto grindis, nors ir žinojau visą tiesą. Visgi Kleo iš dalies buvo kaltas ir jo elgesio negalėjau pateisinti šimtu procentu.

-Hile, mane buvo užkalbėjęs Hamusas. Tas kvailys pasinaudojo proga, kol buvau per daug atsipalaidavęs.

-Žinau,- irzliai pasakiau ir pasukau galvą į jį.

Tai ir buvo ta tiesa. Jo brolis prieš jį panaudojo įtaigą, kad tik man galėtų pakenkti. Tačiau Kleo buvo kaltas dėl to, jog jis tą vakarą vėl tapo tipišku kilminguoju, kuriam vakarėlis buvo svarbiausias už viską.

Kleo nustebęs suraukė antakius.

-Bet tu vis tiek pyksti?- atsargiai paklausė jis.

Kelias sekundes tylėjau, kol galiausiai pasisukau į Kleo.

-O kaip tu manai? Norėjau tave nudėti vos tik sužinojau, kad man paskyrė areštą. Tačiau nugirdau Vesijaus ir Tomijaus pokalbį. Jie juokėsi, kad Hamusui pavyko apkvailinti tave ir padaryti žalos man. Hamusas iš visos širdies tikėjosi, kad mane išmes iš akademijos arba nušalins nuo sergėtojos pareigų,- įkvėpiau oro, kad galėčiau tęsti.- Bet aš tebesu akademijoje. Tad esmė tame, Kleo, kad tu tikrai per daug atsipalaidavai. Juk tave užkalbėjo tavo tikrasis brolis. Ar po vampyrų demono sunaikinimo tu kada treniravaisi įtaigą? Ar bent apskritai susitelkei ties treniruotėmis ir mokslais?- Nutilau ir įdėmiai pažiūrėjau į Kleo. Vaikinas nutaisė kaltojo veidą suraukdamas antakius ir patemdamas apatinę lūpą.- Taigi. Tu ir vėl nepakenčiamas idiotas.

Kleo susikrimto apgalvodamas mano žodžius, tačiau nenuleido žvilgsnio nuo manęs.

-Žinau, kad apleidau tave,- ištarė jis. Ne tai turėjau omenyje sakydama, kad jis nesitreniravo, bet mano širdis vis tiek suspurdėjo.- Anksčiau elgiausi neatsakingai, nes man būdavo vienodai. Neturėjau dėl ko rūpintis. Dabar tu esi svarbiausias dalykas mano gyvenime. Todėl per tuos du mėnesius susiėmiau ir daug treniravausi. Nori išbandyti mano jėgas?