Sergėtoja

5.2 skyrius

Per pietų pertrauką sėdėjau prie gerokai praplatėjusio stalo. Jau ne pirmą sykį mano įprasta valgymo vieta pasipildo naujais žmonėmis. Tikriausiai būtų pats laikas susirasti naują stalą.

Aš ir Kleo sėdėjome pačiame krašte. Toliau Pešė su dvynėmis, Vesijus ir Tomijus, Melijana bei Promė ir Aleksas. Visi kaip viena didelė šeima. Išskyrus tai, kad man vienai buvo baisiai nejauku sėdėti tarp kilmingųjų ir jų sergėtojų. Kiek kartų sakiau Kleo, kad nenoriu čia tupėti įsprausta. Deja, jis vis tiek atsitempdavo mane kartu.

Kaip ir visada, šiandien nedalyvavau jų pokalbyje. Net nesiklausiau, ką jie kalba. Mano visas dėmesys buvo sutelktas į Naviną, kuris sėdėjo apsuptas smalsuolių. Vis daugiau mokinių įsidrąsino prie jo prieiti. Jie klausėsi raudonojo ir juokavo. Navinas turi puikų humoro jausmą. Jis charizmatiškas, pasitiki savimi. Šios savybės tikrai nebuvo būdingos raudoniesiems. Tačiau, koks skirtumas. Tik man vienai tai kažkodėl kliuvo. Visi kiti jau buvo pavergti Navino ir norėjo būti jo draugais.

Visgi negalėjau prieštarauti, Navino pasakojimai buvo įdomūs. Jis žinojo visą tiesą apie kilminguosius grynakraujus, garsiąsias šeimas. Jis minėjo Odurų šeimą, kuriai gresia išnykimas. Pasirodo, vampyrų taryba uždraudė tęsti jai savo giminę, nes ši šeima laikė nelaisvėje žmones ir gėrė jų kraują. Niekas šito nebuvo girdėjęs. Kaip visada, taryba tai slėpė. Žinojo tik raudonieji, nes, kaip pasakojo Navinas, jie nematomai dalyvaudavo Odurų puotose ir tuo pačiu naudojosi nemokamu žmonių krauju. Kad ir kaip keista, apie Etelerus jis nieko nepaminėjo.

Būtent tokios istorijos visiems mokiniams darė įspūdį. Navino autoritetas augo akyse. Todėl nenustojau jo sekti ir iš pasalų klausytis. Kažin, ar taryba būtų patenkinta, jei sužinotų, kad Navinas išduoda visas jų paslaptis. Raudonajam būtų uždrausta mokytis akademijoje. Be to, jis vien iš pasakojimų kėlė grėsmę. Nors ir atrodė protingas, jame vis tiek buvo raudonojo žvėriškumas. Navinas juk praktiškai grasino norėdamas patekti į akademiją. Galbūt iš vienos pusės tai buvo daug geriau nei karas. Raudonieji jau parodė, kad gali pulti kilminguosius ir akademiją. Jie atskleidė mūsų silpnąsias vietas. Tad jei sukiltų prieš kilminguosius, jie tikrai pasiektų savo. Karo jie nebijojo. Jie ir taip buvo mirę.

Navinas vos per savaitę tapo populiariausiu akademijos tašku. Niekas nebekreipė dėmesio nei į jo ryškius raudonus plaukus, nei į jo neperprantamas akis, kurios man vienai atrodė juodos ir dar tuo net nebuvau įsitikinusi. Niekam nebe atrodė neįprasta, kad raudonasis akademijoje. Kodėl? Todėl kad jis labai greitai pritapo. Per greitai...

Staiga suvokiau, kad Kleo man mojuoja ranka prieš akis.

-Ką?- numykiau.

-Sakau, kad einu į chemiją,- pakartojo Kleo.

-Aha,- išsiblaškiusi linktelėjau.- Aš būsiu pas Orterą.

Reikia nustoti taip elgtis - akylai stebėti Naviną ir pasiduoti nerimui. Jei jau visi apsiprato su raudonojo buvimu, tada ir aš turiu su tuo susitaikyti. Tik tai buvo sunku padaryti. Navinas man nedavė ramybės.

Galiausiai atėjo laikas sugrįžti į pamokas, pertrauka baigėsi. Valgykla netrukus pradėjo tuštėti. Lėtai pakilau ir aš. Šiuo metu man nebuvo jokios pamokos, todėl neskubėdama pasiruošiau slinkti į biblioteką.

Prieš išeidama greitai permečiau žvilgsnį per valgyklą, bet Navino jau nebe buvo. Pamačiau tik Promę, einančią su Aleksu. Ji manęs nepastebėjo. Sėdėjome prie vieno stalo, tačiau neprisimenu, ar mudvi bent pasisveikinome. Iš tikro atrodė, kad ji visai manęs nebemato. Visą laiką susikibusi su Aleksu arba treniravosi su Melijana, savo kilmingąja, tad aš palikau antroje vietoje. Tiksliau visai kažkur sąrašo gale, kur Promės dėmesys nebepasiekia. Visgi dėl to negalėjau pykti. Ir pati daugiau laiko praleidžiu su Kleo. Nors atrodė, kad Promė su manimi nebendrauja tarsi mudvi būtume susipykusios, ko tikrai nebuvo. Paskutinį kartą mergina pyko ant manęs, kai ją užkalbėjo Paradisė. Visgi vyliausi, kad tai tik laiko trūkumas ir mūsų draugystės reikalai pagerės.

Staiga koridoriuje pasigirdo neįprastas triukšmas. Nuėjusi tenai išvydau prie lango susispietusius mokinius. Smalsumo vedama priėjau arčiau. Kai pamačiau vaizdą už lango, mano širdis šoktelėjo per gerklę. Didžiulis varnų debesis artėjo link mūsų. Rodos, varnos nežadėjo keisti krypties ir nekontroliuodamos savęs viena po kitos tėškėsi į langą. Varnos atsitrenkdamos į stiklą palikdavo kraujo ruožą. Ilgainiui langas nusidažė sodria raudona spalva. Mokiniai persigandę pradėjo trauktis tolyn. Vieni išsilakstė, kiti su siaubu žiūrėjo į kraupų reginį. Netrukus pasirodė Amija ir akademijos sergėtojai. Direktorė liepė visiems skirstytis.

Tačiau aš jos neklausiau. Sustingusi žiūrėjau į negyvas varnas, prisiplojusias prie stiklo, ir kraujo ruožus. Atrodo, varnų vis daugėjo. Girdėjau dar Amiją, liepiančią visiems trauktis, kai staiga stiklas įskilo. Nesibaigiantis varnų gūsis išdaužė langą. Šukės pabiro ant grindų, visai netoli manęs, o varnos pradėjo skristi į vidų. Staigiai pasilenkiau, kad išvengčiau jų.

Tada viskas nutilo. Lėtai atsitiesiau. Kiti mokiniai irgi išlindo iš savo slėptuvių. Apsidairiau įvertindama padėtį. Mačiau vien tik negyvas kruvinas varnas sau po kojomis.

-Visi į klases. Tuoj pat,- ragino Amija.- Hilerija.

Pasisukau į ją ir linktelėjau. Mano širdis pradėjo plakti tarsi kurį laiką būtų nustojusi. Prieš nueidama dar apžvelgiau krauju ir varnų lavonais išmargintą koridorių. Mano akys užkliuvo už Navino. Jis stovėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir buvo šiek tiek įsitempęs. Raudonojo veidas buvo rimtas, o žvilgsnis neįskaitomas. Jis žiūrėjo į išdaužtą langą. Tada lyg supratęs, kad jį stebiu, Navinas pasisuko į mane. Tą akimirką aiškiai mačiau jo juodas akis, tačiau jis mirktelėjo ir vėl jo akys buvo raudonos.

Galbūt man maišėsi protas, bet buvau įsitikinusi bent vienu dalyku – raudonasis dėl kažko nerimavo.